Pagaliau (dėkui Economist) minčiai, kuri ilgai sukosi kritiškai mąstančių žmonių galvose, suteikta viešumo. O mintis labai paprasta: tvari plėtra (sustainable development) yra „pagrobta“ žaliųjų, iškraipoma ir pristatoma tendencingai. „Tvari plėtra“ dažnai naudojama pateisinti sprendimus orientuotus į stagnaciją, mažesnį produktyvumą ir galų gale – žemesnį gyvenimo lygį.
Nenoriu kartoti to, kas dabar vykstančiame Economist debate jau pasakyta, ir nekantriai laukiu debato tęsinio. Pateikiu man labai patikusią ištrauką (mano laisvas vertimas), kuri yra labai geras palyginimas diskusijoms vykstančioms energetikos srityje:
Niekas neabejoja, kad prieš mus stovi dideli gamtosauginiai iššūkiai, nes kai kuriuos išteklius mes naudojame greičiau, nei jie atsinaujina. Bet čia nėra nieko naujo: žmonės, ypač industrinėje eroje, visuomet smarkiai naudojo išteklius. Mes išsprendėme didžiąją dalį šių problemų radikaliai keisdami technologiją ir elgesį. Prieš 300 metų analitikus gąsdino druskos trūkumas. Druska buvo reikalinga maistui išlaikyti. Panašiai kaip ir su dabartine nepriklausomybe nuo naftos, valstybės kūrė nacionalinius čempionus, padaryti valstybes nepriklausomas nuo druskos. Bet kaip teigia Mark Kurlansky savo darbe „Druska“, visuomenė išsprendė druskos problemą inovacijų dėka: atsirado konservavimas ir šaldymas. Geriausiai druskos problemą išsprendė tos visuomenės, kurios buvo atviro pokyčiams ir tarptautinei prekybai idėjomis ir technologijomis.
