Krinta snaigės, pasaulis susifokusavęs į Kopenhagą ir klimato kaitą, o aš nuo šios temos jau pavargau. Čia jau seniai dominuoja nebe mokslas ir net ne ekonomika, o vien politika. Globalinis atšilimas valdžiai tapo tiesiog dar vienu būdu pateisinti valdžios intervenciją. O tam pasitelkiamos visos propagandos priemonės – nuo fantastinių filmų iki vaikų. Diskutuoti su žmonėmis, kurie savo tikslui pasiekti naudoja vaikus (ir tuo pat metu, kritikuoja „McDonalds” ar „CocaCola” dėl to, kad pastarieji neva sąmoningai taikosi į vaikus) nelabai yra ką.
Tokioje niūrioje nuotaikoje kuriu savotišką šventinį palinkėjimą globalinio atšilimo tema.
Tegul mokslininkai lieka mokslininkais. Ginčytis, vienas kitą neigti, teigti, tikrinti ir t.t. yra mokslinio darbo esmė. Tiesioginis ar net netiesioginis kišimasis yra nepateisinamas. Įdomu, kiek buvo finansuota studijų „įrodyti” globalinį atšilimą, ir kiek jį „paneigti”. Kitaip tariant, turint galvoje politinį klimatą, kaip manote, skirstant pinigus (dažniausiai – viešus) tyrimams, kurie tyrimai buvo labiau finansuojami – įrodyti klimato žalą, ar kvestionuoti globalinio atšilimo tikimybę? Galiausiai, tie tyrimai, kurie, dėl aukščiau išvardintų priežasčių, buvo atlikti privačiais pinigais, iš karto buvo apšaukti „nupirktais”.
Tegul globalinis atšilimas ir jo pasekmės būna vertinamos standartinėmis ir visuomet naudojamomis metodikomis. Laiko pirmenybė, t.y. dėsnis, kad dalykai ateityje yra mažiau vertingi, nei dalykai dabar, yra vienas iš kertinių ekonominio skaičiavimo principų. Jo negalima ignoruoti ar keisti, net ir globalinio atšilimo atveju. Tad nesvarbu, dėl kokių priežasčių – sukeltų žmogaus ar natūralių – jei Tuvalu ar kokia kita sala po 75 metų atsidurs po vandeniu, efektyviau yra kaupti pinigus persikraustymui, nei stengtis paveikti pasaulinį vandenyno lygį. Per pastaruosius 150 metų vandenynas pakilo apie vieną metrą. Ar kas nors bent pastebėjo?
Tegul problemos būna sprendžiamos tiesiogiai, o ne „per aplinkui”. Jei žmonės miršta nuo maliarijos, ir mes norime jiems padėti, investuokime į priemones dabar – apsauginius tinklelius ir insekticidus. Taip išgelbėsime žymiai daugiau gyvybių su žymiai mažiau resursų, nei bandydami pakeisti klimatą ir taip stabdyti maliariją (čia Bjorn Lomborg dažnai naudojamas pavyzdys). O ar negalima daryti ir to, ir to? Galima, bet čia susiduriame su neišvengiama resursų trūkumo problema, todėl visuomet reikia rinktis, kad ir kaip nežmogiškai tai beskambėtų.
Lenkiu galvą prieš tuos, kurie, nors ir galėdami, nepasidavė populiarumo ir pinigų bangai (taip, globalinis atšilimas – didelis biznis, pradedant „žaliąja energija”, baigiant emisijų prekyba). Kurie, net ir rizikuodami būti apšaukti „holokausto neigėjais”, melagiais ar parsidavėliais užsiėmė mokslu ar pagrįstais ekonominiais skaičiavimais. Sveikinu tuos, kurie asmeniniame gyvenime, draugų ir kolegų tarpe nepasidavė, nepriėmė populiarios pozicijos ir apie globalinį atšilimą žino iš IPCC ar kitų šaltinių, o ne mokslinės fantastikos kūrinių.
P.S. Na, o tie, kurie mėgavotės Alo Goro knygomis, pozavote žurnalų viršeliams su „žaliaisiais maišeliais”, ką tik išlipę iš lėktuvo, aiškinote apie būtinybę riboti CO2, ar kalbėjote pasaulio neturtingųjų vardu – tikiuosi, kad kai Kalėdų Senelis (ar Senelis Šaltis) jums atneš anglies gabalą, susimąstysite apie tai, kas tiekia energiją jūsų patogiam gyvenimui.
