Vilniaus savivaldybė nuo rugsėjo 1 dienos reikalauja, kad savivaldybės viešuosiuose pirkimuose dalyvaujančios įmonės įsipareigotų darbuotojams mokėti ne mažesnį nei 90 proc. vidutinio darbo užmokesčio atlyginimą. (Kurį nurodo Statistikos departamentas Vilniaus mieste, įmonės veiklos sektoriuje.) Savivaldybės atstovai taip pat pabrėžia, kad tokio žingsnio imtasi siekiant kovoti su atlyginimais vokeliuose ir skatinti „socialinę atsakomybę“.
Tokio sprendimo dviveidiškumas ir ekonominis nelogiškumas galėtų tapti klasikiniu pavyzdžiu ekonomikos vadovėliams, nagrinėjantiems ekonomikai žalingus valdžios institucijų sprendimus. Panagrinėkime atidžiau.
Visų pirma, tokio pobūdžio reikalavimas yra visiškas ekonomikos paklausos ir pasiūlos dėsnių ignoravimas. Dalis efektyviau dirbančių, daugiau pigesnės darbo jėgos naudojančių, pigiau paslaugą ar prekę pasiūlyti galinčių įmonių tiesiogine to žodžio prasme yra eliminuojamos iš konkurencinės kovos dėl viešojo pirkimo. Faktas, jog įmonė darbuotojams moka vidutinį rinkos atlyginimą, sako labai nedaug apie tos įmonės gaminamą produktą ar paslaugą, lyginant su kitais gamintojais ar paslaugos teikėjais. Darbo kaina konkrečioje rinkoje susiformuoja pagal tokio pobūdžio darbo jėgos pasiūlą ir paklausą, o reikalavimas mokėti vidutinę algą įmonių, dalyvaujančių viešuosiuose pirkimuose, darbuotojams šiurkščiai pažeidžia konkurencines sąlygas.
Antra, savivaldybės gyventojų lėšos yra akivaizdžiai švaistomos, nes atliekant viešuosius pirkimus vadovaujamasi ne mažiausios kainos ar didžiausio ekonominio naudingumo kriterijais, o politinio proceso metu nubrėžtomis gairėmis. Konkretų darbo jėgos ir kapitalo santykį turinčios įmonės yra subsidijuojamos, joms suteikiama savotiška išskirtinė licencija dalyvauti viešuosiuose pirkimuose. Kyla natūralus klausimas ar vilniečiai tikrai mano, jog tai tikslingiausias lėšų panaudojimas prasiskolinusioje savivaldybėje.
Trečia, savivaldybė argumentuoja, jog ši nuostata iš dalies vykdo socialinę misiją, siekia socialiai atsakingo požiūrio į verslą. Įdomu, kaip šią misiją vertina mažų, sunkiai galą su galu suduriančių įmonių, kurios darbuotojams moka minimalų atlyginimą, vadovai ir darbuotojai? Naujos viešųjų pirkimų sąlygos šioms įmonėms kaip akmuo po kaklu. Atimta galimybė konkuruoti dėl svarbaus kliento – štai toks paslėptas tokių socialinių misijų rezultatas. Įmonės darbuotojui mokamas atlyginimas nėra ir negali būti niekaip atsakingas arba neatsakingas, tai tiesiog darbo rinkos sąlygų ir darbuotojo sukurtos vertės rezultatas. Ir darbdavys ir darbuotojas savo noru sutinka mainyti darbą į siūlomą atlyginimą ir nei vienas neprivalo nei dirbti, nei kurti darbo vietas.
Ketvirta, ką gi iš tikrųjų reiškia vidutinis statistinis darbo užmokestis, konkrečiame sektoriuje? Tikrai ne tai, kad visi tame sektoriuje dirbantys žmonės uždirba būtent tokį atlyginimą. Vidutinis darbo užmokestis yra visų darbo užmokesčių sektoriuje vidurkis. Kiekvienoje įmonėje yra vadovai, specialistai, žemesnio rango darbuotojai ir natūralu, jog visi uždirba skirtingas algas. Naujas reikalavimas yra keistas ir žiūrint iš dar vieno kampo. Jeigu visos įmonės taikytų Vilniaus savivaldybės „socialinio atsakingumo“ apibrėžimą, turėtų mokėti bent jau vidutinį atlyginimą savo darbuotojams, net ir tiems kurie anksčiau gaudavo minimalią algą. Bet juk tokiu atveju statistinė minimali alga pakiltų, todėl tektų vėl kelti atlyginimus ir taip toliau. Iš esmės ilgajame laikotarpyje savivaldybės „socialinio atsakingumo“ kriterijus atitiktų tik visiškai vienodas visiems visų įmonių darbuotojams mokamas atlyginimas. Nebent savivaldybė įmonių „socialiniu atsakingumu“ rūpinasi tik viešųjų pirkimų srityje ir siūlo verslams kompensuoti papildomas išlaidas mažinant atlyginimus teikiant prekes ir paslaugas kitiems pirkėjams. Absurdiška ir tiek.
Penkta, savivaldybė taip pat argumentuoja, jog šis reikalavimas padės spręsti atlyginimų vokeliuose problemą ir užtikrinti, kad įmonės, konkuruodamos tarpusavyje, nemažintų kainos tiek, kad vėliau negalėtų įvykdyti savo įsipareigojimų. Įmonės, kurios moka atlyginimus vokeliuose, jau dabar nusižengia įstatymams, todėl nauji reikalavimai niekaip neišspręs problemos, bus surastos naujos landos, darbuotojai įdarbinami neoficialiai ir taip toliau. Šešėlis dėl šio reikalavimo gali net padidėti. Sankcijas už įsipareigojimų nevykdymą galima įtraukti į sudaromas sutartis, todėl tai taip pat nėra tinkamas pagrindas savivaldybės reikalavimui. Juk privačios įmonės vykdydamos veiklą tarpusavyje kažkaip susitaria, sutartyse įtraukia sąlygas, kuriomis vykdomas sandoris.
Ekonomikos mokslas tuo ir gražus, jog jo dėsniai šviečia kiaurai per politinius įpakavimus ir neleidžia užsiiminėti veidmainiškais žaidimais, prisidengiant „socialine atsakomybe“. Na, nebent Akys plačiai užmerktos…(Eyes wide shut), bet tai jau kitos specifikos istorija ir moralas.
