Šįryt pranešta apie tai, kad po daugiau nei pusę paros trukusių derybų buvo susitarta dėl antrojo finansinės pagalbos Graikijai paketo. Remiantis pasiektu susitarimu, privatūs investuotojai sutiko nurašyti 53.5 proc. skolų, t.y. daugiau negu buvo sutarta spalio mėnesį, kai investuotojai sutiko nurašyti 50 proc. skolų. Graikai sutiko mažinti darbuotojų viešajame sektoriuje skaičių, liberalizuoti darbo rinką ir mažinti minimalią algą.
Nors šis susitarimas visų pirma pateikiamas kaip “gelbėjimosi šiaudas” ir “finansinė pagalba” Graikijai, dalykus reikėtų vadinti tikraisiais vardais. Tai, kas įvyko, yra koordinuotas Graikijos bankrotas. Privačių investuojų sutikimo mažinti skolą “savanoriškumas” taipogi kvestionuotinas. Besidomintiems siūlau paskaityti Alvaro Vargas Llosa straipsnį “The Grand Myth About Greek Solvency”, kuriame autorius aiškina, kad mitas apie Graikijos mokumą, skolos mažinimo “savanoriškumą” ir bankroto nebuvimą gyvuoja dėl to, kad jei Graikija oficialiai paskelbtų apie savo nemokumą, obligacijų draudimą teikiančioms institucijoms tektų mokėti milžiniškas sumas. Kadangi dabartinė situacija nepatenka į oficialius “bankroto” apibrėžimo rėmus, tai nėra laikoma draudiminiu įvykiu.
Čia galima būtų pridėti dar vieną mito aspektą. Dalis graikų, protestuojančių prieš taupymo politiką, taip pat yra giliai pasiklydę mitologijoje ir iki šiol nenusileidžia ant žemės ir atsisako suvokti prasiskolinimo grėsmes ir taupymo svarbą. Vis dėlto tai, kad politikai kuria vienus mitus, o žmonės gyvena savo pačių susikurtoje mitologijoje, realybės nepaneigia.
