Vakar pasirodė tyrimų organizacijos The Heritage Foundation ir Wall Street Journal kasmet sudaromas Ekonominės laisvės indeksas. Jame Lietuva įvertinta 70,3 balo iš 100 ir jai skirta 29-oji vieta iš 184 vertintų pasaulio valstybių. Lyginant su 2009 m. indeksu, Lietuvos vertinimas pagerėjo vos per 0,3 balo iš šimto. Lyginant su likusiu pasauliu blogiausiai šiame indekse atrodome ne kur kitur, o darbo santykių reguliavimo bei valdžios sektoriaus išlaidų vertinimuose.
Leidinyje, skirtame Ekonominės laisvės 2010 indeksui, radau vieną įdomų grafiką, susijusį su valdžios išlaidomis:
Grafike parodytas stimuliavimo didinant valdžios sektoriaus išlaidas poveikis ekonomikai. Manau, jog tvirto teorinio pagrindo, kuris įrodytų, jog valdžios sektoriaus išlaidų didinimas yra tinkamas ir veiksmingas ekonomikos gaivinimo būdas, nėra. Šis grafikas yra dar viena demonstracija, jog nėra ir empirinio.
Mintis paprasta: grafikas parodo, jog nėra jokio patikimo ryšio tarp to, kiek atskiros OECD šalys padidino valdžios sektoriaus išlaidas, ir kaip smarkiai krito jų BVP. Kitaip sakant, yra dalis valstybių, kurios krito mažiau nedidinusios valdžios išlaidų, yra tokių, kurios krito daugiau valdžios išlaidas padidinusios.
O ir išties, kaip tokia atrodo iki skausmo banali ir suprantama mintis, jog negalima sukurti daugiau, paimant iš vienų ir atiduodant kitiems (kas iš esmės ir yra valstybinio sektoriaus išlaidų didinimas didinant perskirstymą ir taip neva stimuliuojant ekonomiką), gali atrodyti tokia neįkandama fiskalinio stimulo gerbėjams?
Daugiau apie ekonomikos stimuliavimą (ne tik fiskalinį) galima rasti čia.
