M.Leika. Kodėl kyla kainos? Arba ką turėtų daryti vyriausybė: diskusiją tęsiant(2008 03 21 www.delfi.lt) nagrinėja kylančių kainų lygio situaciją. Straipsnis susideda lyg ir iš kelių dalių: iš pradžių kritikuojamas laissez faire požiūris į ekonomiką, tada aiškinamos kainų lygio augimo priežastis, galiausiai siūlomi kainų mažinimo sprendimai. Jums leidus šį komentarą padalinsiu į kelias dalis, kurių pirmąją skirsiu komentarui apie laissez faire kritika.
Autorius diskusiją pradeda nuo neva mito paneigimo, kad nematoma ranka rinką sutvarko tobulai. Visų pirma, reikėtų pastebėti, kad tobulų dalykų apskritai nėra. Tobulumo trūkumu apkaltinti galima absoliučiai viską. Ir taip, kartais rinkos mechanizmo rezultatas neatitinka mūsų įsivaizdavimo, kaip rinka turi veikti. Tačiau tai dar nereiškia, kad rinka veikia negerai. Gal tiesiog negeras mūsų įsivaizdavimas?
Tarkime, rinka veikia neefektyviai. Tačiau visiškai neaišku, kuo remiantis, valdžios ar reguliatorius sprendimas yra „tobulesnis“ ar „efektyvesnis“ nei nematomos rankos sprendimas. Net jei informacijos asimetrijos problemą interpretuotume taip, kaip nori autorius (t.y. dėl informacijos asimetrijos rinka yra neefektyvi, todėl reikia įsikišti valstybei), nėra argumentų, kodėl valstybė ar reguliatorius informacijos asimetrijos problemą sprendžią geriau nei visi rinkos dalyviai kartu sudėjus.
Autoriaus teiginį „<…> rinkos kainų mechanizmas dažnai neveikia, taip kaip turėtų, todėl vyriausybės intervencija yra neišvengiama“ teisingiau būtų perfrazuoti: „nesvarbu kaip veikia rinkos mechanizmas, valstybės intervencija yra neišvengiama“. Tai, kad dalimi prekių ir paslaugų keičiamasi ne rinkos, o valstybės intervencijos pagalba, niekaip neįrodo rinkos mechanizmo neefektyvumo. Valstybė į ekonomiką kišasi dėl aibės priežasčių: nuo savanaudiškų interesų iki interesų grupių spaudimo iki klaidingo ekonomikos suvokimo.
Valstybės kišimasis į ekonomiką nėra nei teorinė problema, nei joks naujųjų laikų fenomenas – dar Senovės Egipte buvo reguliuojamos grūdų kainos, o minimalų atlyginimą reglamentavo Hamurabio įstatymai. Valstybės įsikišimo žala, giliau paanalizavus visada tampa aiški: nuo matomos (pvz., kuomet priimami blogi sprendimai) iki nematomos (pvz., kuomet valstybės įsikišimas išstumia esamą ar potencialų rinkos dalyvį, standartą, technologiją etc.). Galiausiai, valstybės kišimosi į ekonomiką pasekmės tikrai buvo žinomos XIX a. pradžios ar dar ankstesnių laikų mąstytojams, o kai kuriais aspektais (pvz., mokesčių ar prekybos) jie šią problemą gvildendavo dar labiau sofistikuotai nei šiandien.
Kalbant apie kainų augimą dėl informacijos asimetrijos verta paminėti keletą aspektų. Nėra tokio dalyko kaip „nepagrįstas kainų augimas“. Pardavėjas atsižvelgia į rinkoje esančią informaciją ir priima kainos sprendimą. Jei sprendimo padidinti kainas rezultatas yra padidėjusios pajamos ar pelnas, t.y. jei toks sprendimas buvo naudingas verslininkui (kurio tikslas, atsiminkime, yra siekti pelno), kuo remiantis galima teigti, kad toks sprendimas buvo „nepagrįstas“? Jei rinkoje konkurencija yra silpna, vartotojų įpročiai gilūs, konkurencijos grėsmė nedidelė, ir visi (pagrįstai ar nepagrįstai) tikisi, kad kainos augs – kuris sprendimas yra labiau „nepagrįstas“: kelti kainas ar jas palikti tokias pat?
Tobuloji konkurencija yra naudingas ekonominio mąstymo įrankis, tačiau realybėje tobulosios konkurencijos nėra. Gamintojai / pardavėjai visuomet turi tam tikros rinkos galios (market power), kuria naudojasi nustatant kainą: nuo bulvių pardavėjo turguje iki „Apple“. Rinkos galia nėra jokia ekonominė anomalija ar nusikaltimas. Lygiai taip pat, rinkos galios aptikimas nėra priežastis šaukti „Eurika!“
