Žiniasklaidoje ir toliau sėkmingai tęsiasi „Kaltink prekybos centrą – būk pilietis “ akcija. Pasirodo, nevidonai apgaudinėja pirkėjus: vietoje vieno litro pardavinėja 0,9 litro, vietoje 500 gramų – 450 gramų, o atšildžius šaldytą žuvį, ledas – ištirpsta!
Juokai juokais, bet dalykas rimtas: tiek dėl paties produktų brangimo, tiek iš ekonominio supratimo perspektyvos. Tačiau, pasitelkus paprastą mąstymo įrankį – paklausos dėsnį, kurį daugiau ar mažiau (priklausomai nuo individualių preferencijų) naudoja visi, pykčio turėtų sumažėti.
Jei prekės kaina didėja, jos paklausa mažėja (trumpam ignoruokime visus elastingumus, pakaitalus ir kitus įrankius). Norint kažkokios prekės vartoti mažiau, realiame pasaulyje iškyla produktų dalumo problema, t.y. kai kurių produktų kartais neįmanoma tobulai dalinti. Aišku pieną ar duoną būtų galima dalinti mikroskopišku tikslumu, tačiau realybėje niekas tuo neužsiims. O jei pienas ar duona parduodami kaip fasuoti produktai, tuomet jų dalinimas tampa nebeįmanomas.
Todėl, jei šalia 1 litro pakuotės atsiranda 0,9 litro pakuotė, vartotojui suteikiama galimybė vartoti mažiau pieno, pienui išleisti santykinai mažiau pinigų, o likusius pinigus panaudoti kur nors kitur. Paprasta. „Šunybė“ būtų tuo atveju, jei ant 0,9 litro pakuotės rašytų „1 litras“. Esu įsitikinęs, kad „kaimo močiutė“, kurios, kaip pirkėjos sąmoningumu taip susirūpinęs autorius, geriau už abu autorius išmano, kokia duona ar pienas yra efektyviausia (cost – effective).
Ar šaunu, kad maisto kainos kyla, o kai kurie žmonės priversti valgyti mažiau? Tikrai ne. Tačiau 0,9 litro pakuotė leidžia panaudoti savo labai ribotus resursus efektyviau. Kainų kilimo metu ji yra daug naudingesnė už visą besipiktinančiųjų chorą.
