Parašyti paskatino Guodos Azguridienės straipsnis apie absurdišką tvarką, kur ES nustatė sąrašą žodžių, kuriuos galima naudoti, kalbant apie maistą.
„Vienas iš keistesnių reiškinių šiuolaikinėje maisto saugumo sampratoje yra „sveikatingumo teiginys” – tai bet koks teiginys, kurį gamintojas ar pardavėjas vartoja apie savo produktą, nurodydamas arba užsimindamas apie jo galimą poveikį sveikatai. Trumpai kalbant, tokie teiginiai ES šalyse yra uždrausti.”
Argumentai, kaip visada tie patys: „žmogus kvailas, nieko nežino, lengvai suklaidinamas, mes jį apsaugosime”.
Kaip ir ne kartą sakiau, valdiškas paternalizmas yra žeminantis suaugusį žmogų. Po kiekvieno autoriteto, žmogų laikančiu kvailiu, kauke slepiasi diktatorius. Vieni pasirenka spręsti, ką žmogus turėtų daryti su savo pinigais. Kiti už žmogų sprendžia, ką jis valgys ar gers. Treti nustato, kokius žodžius galima naudoti mąstant.
Jei žmogus iš tikro yra kvailas, kaip teigia „autoritetai” tuomet panašius apribojimus reikėtų taikyti ir kalbant apie kitą sudėtingą gyvenimo sritį – politiką. Čia gi žmogų irgi lengva apgauti. Vieną pažadėjai, kitą padarei. Skundų dėl politikų ir valdžios veiksmų yra daug daugiau nei dėl viso pasaulio telefoninių sukčių.
Tad kodėl neuždraudus politikams naudoti tam tikrų, galimai klaidinančių žodžių junginių? Vietoje kokio nors „Išpildysime pažadus!” reikalauti vartoti „Mūsų pažadai yra suformuoti atsižvelgiant į naujausias visuomenes apklausas ir skirti laimėti rinkimus. Ar juos vykdysime, priklausys nuo įsipareigojimų, koalicijos partnerių, asmeninių interesų, ir susiklosčiusios politinės situacijos”. Nepamanykite, kad tai yra politikų menkinimas. Tiesiog tai yra kur kas informatyvesnė ir tikslesnį vaizdą leidžianti susidaryti formuluotė.
Tas pačias taisykles būtų galima taikyti ir kalbant apie pačią Europos Sąjungą. Jos institucijos naudoja aibę nepasvertų teiginių, vienašališkų pozicijų, optimistinių vertinimų ir nepagrįstų lūkesčių. Tad jei ir reikėtų ką „užreguliuoti”, tai, visų pirma, pačios ES žaliąją ir raudonąją reklamą. Kuri, be kita ko, yra finansuojama mokesčių mokėtojų pinigais. Užtenka pasiimti bet kokį ES reklaminį leidinį ir objektyvių skundų – per akis.
Dar daugiau, tokia ES reklama yra brukama ir vaikams! Juos rekomenduojama naudoti ir pamokose. Kodėl pateikiamas vienašališkas požiūris į miškininkystę, žemdirbystę ir kasybą? Kodėl neatskleidžiami duomenys, kiek CO2 sunaudota kelionėje į atogrąžų mišką (įskaitant ir oro baliono gamybą)? Kodėl teigiama, kad miškas ir jame esantys augalai gydo (15 psl.)? Ypač, kai pati ES ką tik išleido reguliavimą, ką tiksliai galima, ir ko negalima sakyti apie produktus?
Absurdiškos mintys yra komedija. Absurdiškai veiksmai – tragedija.
