Šimtas dienų Vyriausybei yra tokia pat dirbtinė atžyma kaip ir šimtadienis mokyklose. Bet, naudojantis proga, galima išsakyti šiuos pastebėjimus.
Stilius. Pabrėžtinos pastangos elgtis santūriai (nors, tiesa, neišvengta ir nepamatuoto politinio ir ekonomiškai nereikalingo MMA didinimo) gali duoti rezultatų. Ilgai svarstyti sprendimai gali būti išmintingi, pasverti, ir, ko gero, neradikalūs. Nors mėgstama pašiepti darbo grupes, toks sprendimų priėmimo būdas yra priimtinesnis ir suprantamesnis. „Devynis kartus pamatuok, dešimtą pjauk” , valdžios sprendimams turėtų būti taisyklė, o ne išimtis. Tik svarbu, kad į darbo grupių (kurios išsamiai įvertina ekonominį sprendimų poveikį) nuomonę būtų iš tikro įsiklausoma ir kad jos netaptų prisidengimu veikimui ar neveikimui, vilkinimui ar reikalingų sprendimų nepriėmimui.
Planavimo akcentavimas. Premjeras akcentuoja strateginį planavimą ir tai yra puiku. Bet strateginis planavimas turi skirtis nuo penkmečio planų. Strateginiai planai turi strateginius tikslus, o ne elementarius ūkinius (pvz., modernizuosime X daugiabučių; nors daugiabučių modernizacijos iš tikro reikia). Taip pat strateginiai planai įvertina besikeičiančią aplinką, konkurentus ir t.t. Paprastai tariant, planas, pvz., sveikatos apsaugos srityje pirma skirti lėšų valstybinėms įstaigoms, o dėl trupinių leisti pasipešti privačioms gydymo įstaigoms, yra ne strateginis planas, o strateguojamas gyventojų pasirinkimo suvaržymas, konkurentų išstūmimas, valstybinių įstaigų rėmimas ir bandymas užkonservuoti situaciją. Tai ne XXI amžiaus politika, o geriausiu atveju, 1985 „perestroikos” pradžia.
Reikalingas mąstymo pokytis. Taip vadinamoms viešosioms paslaugoms, o tiksliau iš mokesčių mokėtojų pinigų finansuojamoms paslaugoms būtina vizija ir strategija. Šioje vizijoje konkuruojantys ir privatūs paslaugų teikėjai, vartotojų teisė rinktis ir pan. turi būti suvokiama ne kaip kliūtis, o kaip galimybė. Galimybė, pritraukiant privačias investicijas, užtikrinti, kad mokesčių mokėtojai už savo pinigus gauna tinkamas paslaugas. Pasakysiu dar paprasčiau: tikslas – ne finansuoti, išlaikyti valstybines poliklinikas ar mokyklas. Tikslas – tinkamos kokybės paslaugos žmonėms, kur kokybės rodiklis yra žmonių pasirinkimas (o ne valdžios nurodymai). Būtent tokio suvokimo pokyčio reikia kai kuriems Vyriausybės nariams.
Galimybės. Dabartinė Vyriausybė gali padaryti šiuos darbus, už kuriuos bus ilgai dėkingi visų politinių orientacijų žmonės.
– Iki 2016 metų 25 proc. sumažinti biurokratinę naštą (kliūtys steigiantis įmonėms, statant, investuojant, dirbant). Čia viskas priklauso tik nuo politinės valios ir stuburo turėjimo.
– Modernizuoti darbo santykius, juos kuo labiau priartinant prie civilinių santykių, kuomet esminiai sprendimai priimami derybų keliu. Kolektyvinis derėjimasis gali išlikti, bet turi apimti ir galioti tik tiems, kas derasi kolektyviai (profsąjungoms ir pan.). Siekiamybė – Estijos darbo kodeksas.
– Atsisakyti ne strategines funkcijas vykdančių valstybei priklausančių komercinių darinių, juos parduodant. Siekiamybė – 2016 metais valstybės valdomo komercinio turto sąraše nebeliktų nereikšmingų, nestrateginių įmonių.
– Optimizuoti švietimo infrastruktūrą, taip daugiau lėšų išsaugojant švietimui, o ne pastatų išlaikymui.
– Pradėti planuotą ir kontroliuojamą specialistų iš trečiųjų šalių prisitraukimą į Lietuvos darbo rinką. Kitaip tariant, smarkiai palengvintas darbuotojų iš ne ES šalių apsigyvenimas ir leidimas darbui Lietuvoje. Trūkstant kvalifikuotų specialistų, kitos išeities nėra. Profesinio švietimo pertvarka (jei kada ir įvyks), nesukurs reikalingų specialistų čia ir dabar.
