Šią savaitę pasirodė naujas, patobulintas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos parengtas nutarimo projektas, reglamentuojantis moksleivių galimybes dirbti.
Senojoje nutarimo versijoje buvo teigiama, jog darbdavys dirbančiam moksleiviui jo vasaros atostogų metu privalo suteikti 14 d. nepertraukiamų atostogų. Šie įpareigojimai būtų žymiai sumažinę moksleivių galimybes dirbti atostogų metu. Kodėl darbdavys turėtų moksleivį samdyti, jeigu jis dirbs 6 savaites, bet jam mokėti teks už visas 8? Ir kaip surasti kitą darbuotoją, pavaduosiantį atostogaujantį moksleivį tas porą savaičių? Dėl to buvo galima pagrįstai tikėtis, kad moksleiviai apskritai nebus samdomi.
Nuosekliai pasisakome, jog valdžiai nereikėtų daryti to, ko ji nesugeba. Šiuo atveju – stengtis „apsaugoti“ žmones nuo darbo, nesvarbu, jie jauni, seni, vyrai ar moterys, ir riboti jų galimybes nuspręsti, ką ir kada jiems veikti. Dėl to kreipėmės su pasiūlymu naikinti moksleivių ir jų tėvų apsisprendimo galimybes ribojančius nutarimo straipsnius.
Situacija šiek tiek pasitaisė, Ministerijai pakoregavus nuostatą dėl dirbančių moksleivių atostogų reguliavimo. Dabar siūloma, jog darbo sutartį sudarant ne visam atostogų laikui, darbdaviui nereikės suteikti 14 d. nepertraukiamų atostogų. Deja, reikalavimas moksleiviui turėti nepertraukiamas atostogas išlieka, tačiau už jį nereikės mokėti darbdaviui. Tai geriau, negu nieko, tačiau situacija būtų dar geresnė, jeigu moksleivis, tikėtina, pasitaręs su tėvais ar kitais artimais žmonėmis, galėtų pats nuspręsti, kaip gi jam praleisti vasarą.
Galbūt yra moksleivių, kuriems labiau patiktų atostogas leisti snowboardinant Italijos kalnuose, ir nebūtinai vasarą – moksleiviai turi atostogas ne kartą per metus. Kodėl per vienas iš jų nepadirbėjus, kad kitą kartą paatostogautum geriau? Kodėl reikia drausti žmonėms užsidirbti?
Visgi smagu, kad Ministerija, reguliuodama privačius žmonių santykius, atsižvelgia į pastabas bei tobulina įstatymus. Pasaulis platus, visko viena organizacija nesužiūrės, nesuderins. Bet gal ir nereikia?
