Savo straipsnyje apie Visagino atominę elektrinę Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas R. J. Dagys į naujos atominės klausimą pažvelgia iš socialinės perspektyvos. Šiame įraše rašau ne apie tai, reikia Lietuvai atominės elektrinės ar nereikia, bet apie tai, kaip blogais argumentais galima diskredituoti net ir galimai geras idėjas. Komiteto pirminikas rašo:
“Kalbat apie VAE projektą, būtina pabrėžti, kad jis turi labai reikšmingą socialinį atspalvį. Todėl paradoksalu, kai Seimo opozicinės partijos nenuilstamai kartoja, kad yra suinteresuotos kurti naujų darbo vietų. Ši diskusija parodė, jog jie visiškai tuo nesuinteresuoti. Priešingu atveju, kaip galima kritikuoti projektą, kuris sukurtų apie 6000 naujų darbo vietų ne tik statybos, bet ir maitino, paslaugų srityse.
Tai regioninis socialinis projektas, į kurį ypač reikia atkreipti dėmesį. Nejau sąžininga nurašyti Visaginą, su didelėmis socialinėmis įtampomis? Nė vienas socialiai jautrus politikas taip elgtis negalėtų. VAE projekto stabdymas – tai antisocialinė veikla, nukreipta labiausiai prieš mūsų jaunąją kartą.”
Taigi vienas iš svarbiausių argumentų – kad šis projektas sukurs naujų darbo vietų ir sumažins nedarbą rajone, kuriame didelė socialinė įtampa. Ar viskas su šiuo argumentu gerai?
Statistikos departamento duomenimis, registruotų bedarbių ir darbingo amžiaus gyventojų santykis Visagine sudaro 10,9 proc. Tai nėra mažai, tačiau tie patys duomenys parodo, kad Lietuvoje yra dar 51 miestas ir rajonas, kuriuose šis santykis yra didesnis, tarkime, Zarasų rajone (18 proc.), Anykščių rajone (17,2 proc.), Mažeikių rajone (16,9 proc.) ir t.t. Šis santykis mažesnis 18 miestų ir rajonų. Tiesa, šis santykis didžiausias netoli Visagino esančioje Ignalinoje (19 proc.), bet net ir ten jis panašus į išvardintus miestus su dideliu nedarbu.
Nuosekliai plėtojant argumentą, kad atominė reikalinga nedarbui Visagine mažinti, turėtume klausti – kodėl tik Visagine, bet ne Zarasuose, Anykščiuose, Mažeikiuose ir t.t.? O galbūt su nedarbu tose vietovėse turėtume kovoti pastatydami po atominę elektrinę, kad žmonės turėtų kur dirbti?
Nedarbo mažinimas yra svarbus tikslas, tačiau ne mažiau svarbios yra priemonės, kaip to siekiama. Verslui naštą sukuriančių reguliavimų ir mokesčių mažinimas, darbo santykių lankstinimas, teritorijų planavimo paprastinimas sudarytų sąlygas kad ir naujų gamyklų statymui teritorijose, kur didelis nedarbas. Tuo tarpu valstybiniai ir iš biudžeto apmokami projektai, ar tai būtų atominė elektrinė, ar kas kita, tik perskirsto kažkieno jau sukurtą vertę kitiems (o jeigu projektas finansuojamas skolintomis lėšomis, perskirstoma tarp kartų).
Toliau dėstomi argumentai tiesiog glumina:
“Socialinių reikalų ir darbo komitete svarstant kaupiamojo pensijų draudimo įstatymo projektą įvertinome, kad tuo metu, kai bus pastatyta atominė elektrinė, mūsų šalies gyventojai į privatų kaupiamąjį draudimą bus investavę kone du kartus daugiau lėšų nei į atominės elektrinės projektą, ir šios lėšos gali būti išvežti iš mūsų šalies, į motinines skandinaviškų bankų įmones. Gal net labai gerai, kad į Lietuvą ateitų japoniškų bankų lėšos.
Lietuvos banko duomenimis, 2040 m. į pensijų fondus lietuviai bus investavę apie 134 mlrd. litų. Tai apie dešimt kartų didesnių mūsų mokesčių mokėtojų pinigų akumuliacija, nei planuojama atominei elektrinei, kurie gali būti investuojami ne į mūsų ekonomiką, jei į įstatymą nesudėsime reikiamų saugiklių.
Ir dėl to niekas nė ašaros neišlieja. Gal tai dirbtinė tyla, kad niekas į šią problemą neatkreiptų dėmesio?”
Ten, kur socialinis jautrumas ypatingai reikalingas – žmonių aprūpinimo senatvėje problemoje – jo labiausiai ir stokojama. Tai, kad 2040 m. lietuviai bus susitaupę 134 mlrd. litų yra nepaprastai gera žinia būsimiems pensininkams, reiškianti, kad jie turės ir kitą pajamų šaltinį negu “Sodros” pensija. Tai reiškia, kad žmonės turės lėšų susimokėti kad ir už šildymą ir elektrą.
Ar reikia piktintis, kad ne visos pensijai kaupiamos lėšos investuojamos ne Lietuvoje? Ne, juk lėšos investuojamos ten, kur geresnis rizikos ir potencialios grąžos santykis, kur auga rinkos ir t.t. Tuo tarpu kai kuriems politikams, panašu, daug labiau patiktų sukišti žmonių pensijai atidedamus pinigus į atominę, arba renovaciją, arba tiesiog priverstine tvarka skolinti Lietuvai. Mėgstama įkąsti pensijų fondams, kad jie “nieko nedarydami gauna “Sodros” pinigus”, bet jeigu šitaip “nieko nedarant” pinigai būtų skolinami Lietuvai (ir gal dar už mažesnes palūkanas!), politikai tik trintų rankas iš džiaugsmo. Be to, tai nėra “Sodros” pinigai – tai žmogaus mokamų “Sodros” įmokų dalis, kuri nesuvartojama šiandienos “Sodros” išlaidoms finansuoti, bet atidedama vėlesniam konkretaus žmogaus vartojimui jam išėjus į pensiją.
Straipsnyje R. J. Dagys atkreipia dėmesį į ilgailaikio prognozavimo nepatikimumą:
“Nenuilsdami dėliojame finansinius duomenis ir sakome, kas bus po 20 metų. Kas gali atsakyti, kokia po tiek metų bus euro ar JAV dolerio vertė, ir apskirtai – ar jie vis dar egzistuos? Koks analitikas šiandien man tai galėtų įspėti?”
Visiškai sutinku, kad niekas nežino nei dėl dolerio ar euro vertės po 20 metų, nei ar šios valiutos dar egzistuos. Tačiau kodėl tuomet reikėtų tikėti skaičiavimais, kokia 2060 m. bus elektros rinkos kaina ir VAE gamybos kaštai?? O juk būtent šiais skaičiavimais grindžiamas ilgalaikis projekto atsiperkamumas. Jeigu jau abejojame vienomis prognozėms, lyg ir nuoseklu būtų abejoti ir kitomis…
Tai taip su tuo socialiniu jautrumu Seime – projektai, kuriuos vykdant reikia vadovautis griežta ekonomine logika, tampa socialinio jautrumo objektu, o ten kur šio jautrumo išties stokojama, dar ir papildomai ieškoma būdų, kaip dar pabloginus būsimų pensininkų padėtį.
Pabaigai, nesakau, kad atominės nereikia statyti, tačiau nemanau, kad darbo vietų sukūrimas turėtų būti pagrindine atominės statymo priežastimi. Nes jeigu šis argumentas būtų pagrįstas ir logiškas, apsimokėtų kiekviename mieste pastatyti po atominę, tik ar kas tuo tiki?
