Ž. Šilėnas. dar apie SGD Terminalą, arba, ką vakar iš tikro patvirtino Seimas (0)

Vakar Seimas patvirtino SGD Terminalo įstatymą. Tačiau, skirtingai nuo pareiškimų, vakar buvo ne atvertas kelias dujų importui, o įteisintas mechanizmas, kad projektą finansuotų vartotojai. Nes esminė vakar patvirtinto įstatymo nuostata – vartotojai privalės dujas pirkti iš SGD Terminalo.

Iš tikro SGD Terminalo pastatymui atskiro įstatymo net nereikėjo. SGD Terminalą galima statyti ir be atskiro įstatymo (pvz., papildžius Gamtinių dujų įstatymą). SGD Terminalo įstatymo reikėjo prievartiniams įpareigojimams vartotojų atžvilgiu įteisinti. SGD Terminalo įstatymas pasitarnaus dar ir tam, kad juo būtų galima paneigti kitus Lietuvoje galiojančius įstatymus susijusius su energetika: „Teisiniams santykiams, kylantiems šio įstatymo pagrindu, Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymas (toliau – Gamtinių dujų įstatymas) ir kiti specialieji įstatymai, reglamentuojantys atskirų energetikos sektorių veiklą, taikomi tiek, kiek tai neprieštarauja šiam įstatymui.” Kitaip tariant, jei kiti, anksčiau priimti įstatymai, prieštarauja SGD Terminalo įstatymui – viršesnis yra SGD Terminalo įstatymas.

Visoje istorijoje liūdniausia yra tai, kad pati SGD Terminalo idėja nėra bloga. Skirtingai nuo kitų valstybinių iniciatyvų, pirminė SGD Terminalo mintis yra gana konkreti ir apčiuopiama: investavus, dujų bus galima pirkti iš kitų rinkų. Jei tarp dujų kainos „iš vamzdžio” ir kainos „jūroje” bus pakankamas skirtumas, tuomet investicijos apsimokės. Jei skirtumas nedidelis – investicija nepasiteisins. Tai yra rizika.

Visas verslas, nuo žemės ūkio iki aukštųjų technologijų yra paremtas rizika. Bet ją prisiima investuotojas, o ne vartotojas. Tuo tarpu SGD terminalo verslo rizika yra perkeliama būtent vartotojams. Pirma, SDG Terminalo sąnaudos bus perkeliamos į gamtinių dujų perdavimo tarifą, t.y. už pastatymą sumokės vartotojai. Antra, vartotojai privalės 25 proc. dujų pirkti iš SGD terminalo, t.y. vartotojai sumokės dar ir už tai, kad terminalas veiktų.

Jei vartotojas nori prisiimti verslo riziką, jis nusiperka įmonės akcijų (arba pasirašo sutartis, kur pvz., fiksuoja ateities kainą ar pan.). Bet tai jis daro savo noru, o ne prievarta. Jei valdžia sugalvojo užsiimti dujų verslu, prie ko čia eiliniai dujų vartotojai?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

fourteen − 8 =