Vyriausybė svarsto neberiboti elektros įmonių pelnų, o kai kurie koalicijos partneriai jau spėjo šiai įdėjai ir paprieštarauti. Laisvoje rinkoje, kiek pelno turėtų uždirbti įmonės, yra nevaisingas klausimas – kiekviena stengiasi kuo daugiau, bet ne visoms pavyksta. Elektros energijos sektoriaus atveju turime labai reguliuojamą rinką, kur konkurencija yra uždrausta įstatymu, tad pelną reguliuoti imasi valdžia (Lietuvos atveju – nepriklausomas reguliatorius).
Todėl, kad ir kokia normatyvinio pelno norma bebūtų nustatyta, ji vis tiek bus neobjektyvi, t.y. nustatoma ne rinkos, o administraciniais sprendimais. Galima valandų valandas ginčytis, kad 4 procentai yra geriau, nei 5 procentai ir neprieiti jokios reikšmingos ar pagrįstos išvados.
Svarbiausia, normatyvinio pelno normos reguliavimo nereikėtų suprasti kaip tiesioginio nustatymo, kiek įmonė gali uždirbti ar uždirbs. Jei normatyvinio pelno norma nustatoma 5 proc., tai nereiškia, kad metų gale elektros įmonės uždirbs 5 proc. pelno. Normatyvinio pelno norma yra naudojama skaičiuoti reguliuojamas viršutines kainų ribas, o ne riboti įmonių pelną.
Taigi ir vykstantis ginčas yra ne apie tai, riboti ar neriboti įmonių pelno. Ginčijamasi apie tai, kas – Seimo nariai įstatymu, ar reguliatorius savo sprendimu – šią normą nustatinės. Laisvos rinkos požiūriu abu šie sprendimai yra netinkami. Na, o vertinant iš esamos padėties, kuris variantas geresnis labiau priklauso nuo to, kaip vertintojas mato pasaulį. Kas „geresnis”, „teisingesnis” ar „labiau informuotas” – Seimo nariai ar Reguliatorius? Pagrįstų ir nepagrįstų argumentų čia galima prigalvoti į kiekvieną argumento pusę: nuo „tarptautinės praktikos” iki „kas labiau pasiduoda energetikos įmonių įtakai”.
Bet ši istorija yra įdomiausia dėl politikų besikeičiančių pozicijų (ar bent retorikos) dėl energetikos įmonių pelno. Anksčiau normatyvinio pelno norma buvo nustatoma pagal taisyklę „nulinės rizikos investicijų grąža plius 3 procentiniai punktai”, kur nulinės rizikos investicijų grąžą atitikdavo valstybės vertybinių popierių (VVP) grąžos 10 metų vidurkis. Taigi, normatyvinio pelno norma buvo nustatoma truputį aukštesnė, nei pelno norma už visiškai saugią investiciją. Žiūrint supaprastintai, jei pvz., iš visiškai saugios investicijos galima uždirbti 4 proc., tai normatyvinio pelno norma energetikos įmonėms turėtų siekti 7 proc.
Vėliau (LEO laikais), politikai pradėjo deklaruoti, kad taip apskaičiuojama normatyvinio pelno norma yra per didelė ir nepateisinama. Tad ji buvo visokiais būdais mažinama: keičiant bazę (nuo kokio turto pelno norma yra skaičiuojama) ir keičiant pačią skaičiavimo taisyklę. „Nulinės rizikos investicijų grąža plius 3 procentiniai punktai” pavirto į „Nulinės rizikos investicijų grąža plius ne daugiau kaip 3 procentiniai punktai”. Dar vėliau normatyvinio pelno norma apribota iki maksimalios 5 proc. ribos. Retorikos čia būta labai karštos. Aukštiems asmenims kalbėti apie pelną energetikoje iš teigiamos pusės buvo tolygu savižudybei.
Dabar, pagrįsta mintis, kad pelnas energetikoje vis dėlto yra reikalingas vėl grįžta į politinį eterį. Argumentuojama, kad pelnas reikalingas strateginėms investicijoms (Elektros jungtims su Lenkija, Švedija, Atominei elektrinei). Teigiama, kad pelnas reikalingas įmonių konkurencingumui palaikyti. Šie argumentai nėra neteisingi, bet kaip paaiškinti polinius minties viražus? Kur dingo retorika apie „žmonių apiplėšinėjimą” ir panašūs viešosios nuomonės formavimo elementai?
Dar svarbiau – visa tai vyksta tuo metu, kai prekybos centrai yra smerkiami naudojant tą pačią „žmonių apiplėšinėjimo” retoriką ir kalami prie kryžiaus už beveik nulinius pelnus. Teisingumo dėlei nereikia pamiršti, kad kiekvienas vartotojas turi teisę pasirinkti į kurią parduotuvę eiti, bet neturi pasirinkimo laisvės, kuriais elektros tinklais naudotis. Dar daugiau, įdėjus šiek tiek pastangų, galima atidaryti ir savo parduotuvę. Elektros tinklų atveju tai draudžia įstatymai.
Neapleidžia įkyri mintis, kad aštri retorika, sukrėtusi ir suskaldžiusi visuomenę tebuvo politinio žaidimo dalis. Kuomet elektros energetikos sektorių pertvarkinėjo viena valdžia, opozicija tam priešinosi ir raškė politinius dividendus. Tęsiant tradiciją, dabartinė opozicija taip pat turėtų priešintis dabartinės valdžios planams ir pertvarkoms. Nesinori būti pesimistu, bet nuo politinių ginčų elektros energija neatpinga, tik brangsta.
Visos šios problemos – neišspręstų sudėtingų ir supainiotų problemų pasekmė.Uždraudus rinką, ją imta imituoti administraciniu procesu – kainų reguliavimu. Uždraudus konkurenciją, pradėjo reikėti kovoti su monopolijomis. Neapleidžia ir kita įkyri mintis: jei valdžia vieną kartą skaidriai, ryžtingai ir galutinai pasitrauktų iš energetikos sektoriaus, visiems tai išeitų į naudą.
