„EP
narių nuomone, moksliniai tyrimai turėtų telktis ties iš kosmoso išgauta energija, potvynių ir atoslūgių energija, bangų energija, koncentruota Saulės energija, aukštumų rajonų vėjo energija, dumblių kuro technologija ir kitomis perspektyviomis technologijoms. Savo ruožtu deputatai „mano, kad kiekviena valstybė narė turi turėti galimybę pati pasirinkti tinkamiausius atsinaujinančios energijos šaltinius“ (nuoroda į šaltinį).
Taigi visi galime pasirinkti, iš ko gaminsime energiją iš vėjo ar iš dumblių.
Todėl prezidento Adamkaus viešas pasvarstymas, kad vis dėl to verta pratęsti Ignalinos AE darbą yra sveikintinas ne vien iš energetikos politikos srities, bet ir iš labiau išreiškiamos sveiko proto padiktuotos politinės valios kvestionuoti ES politiką. Nes bent jau kol kas ES iniciatyvos, tiesiogiai veikiančios Lietuvos ekonominį gyvenimą yra priimamos be didesnių dvejonių (nebent paliečiamos vietinės interesų grupės). Suprantamas noras būti „gerais“ europiečiais, tačiau reikia pripažinti, kad ES priima ir nemažai abejotinų ar net netinkamų sprendimų. Tuomet savo interesų ir racionalaus sprendimo gynimas yra ne tik pageidautinas, bet ir būtinas.
Be abejo, Ignalinos AE veikos pratęsimas neišspręs visų Lietuvos problemų, tačiau ekonominė realybė, bent jau iš pirmo žvilgsnio, atrodo paprasta: Ignalinos AE, bent jau kol kas, energiją gamina pigiai, patikimai ir Lietuvos teritorijoje. Be to skirtingai, nei planuose apsirūpinti elektros energija tiltais, dėl kurių statymo dar reikia susitarti, o po to už juos užmokėti, Ignalinos AE stovi ir veikia. Tiesa, pratęsti veikimą taip pat reikės investicijų, tačiau drįstu spėti (pataisykite, jei klystu), kad ekonominė cost-benefit analizė (net ir įtraukiant potencialiai prarastas ES lėšas dėl AE neuždarymo, nors kita vertus neaišku, kodėl tų lėšų iš principo nebūtų galima naudoti uždarymui 2015-aisiais) Ignalinos AE pratęsimą įvertintų geriau nei elektros tilto. Be to Ignalinos AE pratęsimas neturėtų reikšti, kad elektros tilto nereikia – šie projektai vienas kitam neprieštarauja.
Todėl nelogiška ir arogantiška ES pozicija, kuri viena vertus pripažįsta, kad Lietuva yra priklausoma nuo importuojamų energijos šaltinių, o kita vertus net nesileidžia į kalbas dėl Ignalinos AE pratęsimo motyvuodama Stojimo sutartyje prisiimtais įsipareigojimais ir neformaliu argumentu „jei taip padarysite jūs, ko nors užsinorės ir kiti“.
Be abejo, įsipareigojimų laikytos reikia., tačiau ES tikrai nėra toji vieta, kur visos šalys-narės aklai jų laikosi (nuo 1978 iki 1999 užfiksuota 6300 ES įstatymo nesilaikymo atvejų). Be to, stojimo sutarties 37 straipsnyje yra numatyta, kad yra galimybių derėtis, jei uždarymas sukeltų neigiamų ženklių ekonominių padarinių (LR Seimo ES teisės departamentas tai gerai išaiškina). Todėl bent jau pabandyti europiečiams paaiškinti Lietuvos situaciją yra verta.
Antra, kas čia blogo, jei šalys pradės kvestionuoti ir kitus ekonominės logikos stokojančius ES sprendimus ar primestus įpareigojimus? Būtent pats ekonominės realybės ignoravimas yra blogybė. Tokių politinių sprendimų kvestionavimas yra tiesiog būtinas, nepaisant to, kiek tai nepatiktų šiuos sprendimus parėmusiems politikams.
Aišku yra ir kita alternatyva – pradėti sandėliuoti dumblius.
