Diskutuojant, kuris kapitalas – privatus ar valstybinis – patikimesnis statant naują atominę elektrinę (ar šiaip iš principo), neseni
įvykiai yra geras indikatorius.
Lenkijos pareiškimas „arba 1200 MW, arba bus blogai“ yra tipiškas politinis pareiškimas, kuomet neva „stiprios“ pozicijos rodymas, galintis atnešti „gero“ politiko įvaizdį. Lietuvių atsakymas – panašus. Pasigirsta, kad galbūt projektą galima būtų įgyvendinti ir su Baltarusija. Tai, kad būtent galimi nesutarimai tarp valstybių yra kur kas didesnė grėsmė nei privataus kapitalo dalyvavimas, LLRI pranašavo dar birželio mėnesį.
Energetinį saugumo diskusijoje vadovaujamasi prielaida, kad valstybė neva yra patikimesnė už privatų kapitalą – valstybė nesivaiko pelno, jos nenupirks nedraugingai nusiteikusi užsienio valstybė ir pan. Nors, manau, akivaizdu, kad būtent pelnas yra pats racionaliausias ir patikimiausias motyvas imtis ekonominių projektų. Ir atvirkščiai, tik valstybė, kuri iš esmės „nesivaiko pelno“, gali pareikšti, blokuosianti kitus energetinius projektus.
Dar nepastatytos AE galios dalybos yra kritikuotinas. Nors, kita vertus, įsipareigojimas ilgą laiką pirkti tam tikrą dalį energijos, nepriklausomai nuo to, kiek konkurencinga ji atrodys palyginus su kitų gamintojų kainomis, yra projekto riziką mažinantys veiksnys. Bet gamintojas, kuris elektros energiją pardavinėtų rinkos kainomis ir tiems, kas ją iš tikro nori pirkti, būtų efektyvesnis, nei tas, kuriam nereikėtų rūpintis kiek, už kiek ir kam parduoti savo produkciją.
Jei naujoji AE siektų pelno ir kapitalo grąžos investuotojams – tuomet klausimas kiek kas energijos turėtų pirkti net neiškiltų. Lygiai taip pat neiškiltų problemų, dėl bendro turto valdymo, nes privatus sektoriaus yra sukūręs efektyvų metodą – balsas priklauso nuo investuotų lėšų skaičiaus; neaišku, kodėl šiuo principu negali vadovautis ir valstybiniai investuotojai.
