Šiandien hidroenergetikų ir vėjo energetikų išplatintas prašymas didinti jų gaminamos energijos supirkimo kainas, kaip, beje ir panašaus pobūdžio prašymas iš biodegalų gamintojų, yra diskutuotinas keletu aspektų.
Pirma, priešingai nei teigiama, atsinaujinančios ir ekonomiškai nepasiteisinančios energijos rėmimas didina energijos kainą. Mechanizmas labai paprastas: energijos tiekimo įmonės superka elektros energiją iš įvairių gamintojų ir po to tiekia vartotojams. Kadangi pagal valstybės numatytą tvarką elektros energiją iš gamintojų naudojančių atsinaujinančius šaltinius energija superkama už nustatytą kainą (kuri yra aukštesnė, nei kitų gamintojų kaina), tai be abejo didina vartotojams tiekiamos energijos savikainą. Esminė problema yra ne tai, kad ši energija yra brangesnė, nes pvz., vartojimo piko metu energijos kompanijos už energiją ir taip moka brangiai) bet dėl to, kad ją privalu supirkti už fiksuotą kaina, net tada, kada šios brangesnės energijos nereikėtų. Lietuvoje įstatymais tai priskiriama prie viešuosius interesus atitinkančių interesų energijos sektoriuje.
Antra, toks įsikišimas į rinką veikia kitus ekonomikos veikėjus: pvz., dėl biodegalų skatinimo brangsta maistas, dėl biokuro – mediena ir pan. Argumentai apie tai, kad AEŠ ilgainiui atpigs yra teisingi tik iš dalies (o biodegalų atveju jau tampa akivaizdu, kad tai priklauso ir nuo žaliavos kainų svyravimo). Galiausiai, technologinis progresas be abejo sumažins tokios energijos gamybos kainas. Būtent todėl reikėtų palaukti, kol atsiras ekonomiškai pasiteisinančios technologijos (pvz., antros kartos biodegalai), o ne remti dabartines ekonomiškai nepasiteisinančias AEŠ.
Tai, kad hidroenergijos plėtrą stabdo aplinkosauginiai reikalavimai irgi yra tiesa. Tačiau šitoje vietoje vėlgi reikėtų įsitikinti tokių projektų ekonominiu pagrįstumu. Jei nepagrįsti (jei jie iš tikro nepagrįsti) aplinkosauginiai reikalavimai iš tikro stabdo hidroelektrinės kuri galėtų tiekti energiją rinkos kainomis, statybą, tokie aplinkosauginiai įstatymai yra kritikuotini. Tačiau jei ši elektrinės buvimas būtų sąlygotas tik išskirtinų AEŠ energijai suteikto statuso ir nustatytų energijos supirkimo kainų, tuomet aplinkosauginiai suvaržymai yra pagrįsti. Kitu atveju netruksime prieiti kuriozų, kuomet, pvz., valstybė viena ranka deklaruos saugojanti gamtos natūralumą, o kita – ten skatins ūkinę veiklą.
