Praėjusią savaitę JAV Minesotos valstijoje netikėtai griuvusio tilto per Misisipę vaizdus naujienų agentūrų puslapiuose pakeitė įvykio komentarai. Tačiau tik nedaugelis komentatorių padaro tinkamas išvadas, pastebi apžvalgininkas Brad Edmonds, pasisakantis už privačios iniciatyvos prioritetą prieš valstybinį administravimą. Nors žmonių aukų ir dingusiųjų be žinios nėra daug, tokio tilto tokia griūtis yra neeilinis ir sukrečiantis atsitikimas ir daug mačiusiems amerikiečiams. Komentatorius klausia – kas būtų, jei tiltas būtų buvęs privačios bendrovės nuosavybė? Labai tikėtina, kad dauguma sakytų – bendrovė, be abejo, kalta ir privalo prisiimti atsakomybę, atlyginti nukentėjusiesiems žalą. Bendrovė patirtų didžiulių nuostolių, tačiau žala, tikėtina, būtų atlyginta. Kitos tiltų turinčios bendrovės dirbtų geriau bei papildomai draustųsi savo atsakomybę. O kaip yra šiuo atveju, kuomet tilto savininkas yra valstybė? Valstijos ir aukščiausios JAV valdžios atstovai išreiškia susirūpinimą, tačiau jei nebus rasta procedūrinių pažeidimų, įvykio kaltininkas greičiausiai liks nenugalima jėga (force majeure). Komentatoriai gąsdina visos JAV infrastruktūros byrėjimu, o valdžios atstovai pažada skirti daugiau federalinių lėšų geresnei šios infrastruktūros priežiūrai. Eilinių piliečių dėmesys klaidingai nukreipiamas į spėliones apie griūvančią infrastruktūrą ir dažnas gal net nesusimąstys, kad tos papildomos federalinės lėšos – tai jų pačių sumokėti mokesčiai. Mokesčiai valstybei, kurios tiltas sugriuvo ir kuri, tikėtina, neliks dėl to kalta. Bet baimės akivaizdoje papildomų mokesčių atidavimas neūkiškai vyriausybei nebeatrodo blogybė.
Panašių metodų galima įžvelgti ir bandant gaivinti apgriuvusią neūkišką ir neekonominiais dėsniais grįstą Lietuvos sveikatos sistemą. Birželio pabaigoje Lietuvos žiniasklaidojepasirodžiusi žinia apie naują sveikatos mokestį, liepos pabaigoje vėl buvo pakartota kaip Sveikatos apsaugos ministerijos atstovų iniciatyva.
Viena vertus, atskiras ir aiškus gyventojų sumokėtų sveikatos mokesčio lėšų apskaitymas Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžete ir jų nesumaišymas su kitomis biudžeto lėšomis yra sveikintinas. Kita vertus, nereikia tikėtis, kad vien šio naujo sveikatos mokesčio įvedimas kaip nors išspręs sveikatos paslaugų kokybės, operatyvumo, eilių ir šešėlinių mokėjimų problemas. Galbūt išspręs trumpalaikes problemas – pvz., bus šiek tiek pakelti atlyginimai piketuojantiems Alytaus medikams ar kokią papildomą dotaciją gaus sostinės Greitosios pagalbos tarnyba. Arba lengviau bus suformuoti kitų metų sveikatos sistemos biudžetą (kad ši mintis buvo pirminė, neslepia ir LR Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkas Antanas Matulas, 2007-07-27, „Respublika“). O taip pat, gąsdinant mokesčių mokėtojus sveikatos sistemos infrastruktūros griuvimu ir apeliuojant į išskirtinį žmogaus poreikį sveikatai (tarsi poreikis valgyti ir gerti būtų kuo nors mažiau svarbus), galima bus išlaikyti šį naują sveikatos mokestį pastovų ar net jį didinti, net ir tuomet kai kiti mokesčiai (pvz., gyventojų pajamų mokestis) mažėtų.
Dėmesio nukreipimas nuo tikrųjų pamokų, kurias pateikia griūvantys tiltai ir reanimacijos (privačios iniciatyvos įsileidimo) reikalinga sveikatos sistema, yra nenaudingas visiems. Nes visi važinėjame tiltais ir kartais sergame. Kai tiltus stato ir mus gydo anoniminė valstybė, privalomai surinkusi mūsų mokesčius, pretenzijų reikšti dažnai nėra kam. Priešingai nei tuomet, kai savo pinigus savanoriškai patikime privačiai statybos bendrovei ar privačiai klinikai, kurios imasi visų priemonių, kad tų pretenzijų gautų kuo mažiau.
