E. Ruželė:O pieno vartotojai? (0)

imageŠiandien vidutinis pieno ūkis Lietuvoje susideda iš 3,27 karvių, ir yra vienas mažiausių Europoje. Palyginimui, Estijoje vidutinis pieno ūkis susideda iš 61 karvės. Natūralu, jog vieną karvę didelėje mechanizuotoje fermoje išlaikyti kainuoja gerokai mažiau nei mažame ūkyje.

Šią neefektyvią pieno gaminimo sistemą iš savo kišenės per valstybės paramą pieno gamintojams išlaikome mes. Vien tik 2003 metais iš biudžeto šiam tikslui buvo skirta 52 mln. Litų. Didelė dalis paramos lėšų atkeliauja iš Europos Sąjungos, 2004-2005 metais tiesioginės išmokos siekė 48 litus už toną pieno. Visa tai yra mūsų, mokesčių mokėtojų, pinigai, nesvarbu ar apie Lietuvos, ar Europos Sąjungos biudžetą kalbėtume.

Ar nebūtų paprasčiau ir teisingiau leisti mums patiems spręsti, kiek ir kokio pieno mes norime ir kiek esame pasiruošę už tai mokėti? Jeigu Paulius nori gerti brangiai ir neefektyviai gaminamą pieną iš mažo ūkio, puiku ir galbūt netgi sveikintina. Jis gali įsigyti tokios produkcijos ūkininkų turguje, specialiuose skyriuose parduotuvėse, be abejo už didesnę kainą, nes tokį “gražų” pieną pagaminti kainuoja gerokai daugiau. Tačiau, jeigu Dalia, kuri dirba kirpykloje, tiesiog nori nusipirkti pieno prekybos centre kuo pigiau ir patogiau, kodėl ji turi mokėti už tokių mažų ir neefektyvių ūkių išlaikymą? Sumažinus valstybės ir Europos Sąjungos finansavimą pieno gamintojams, patys neefektyviausi ūkininkai pasitrauktų iš pieno gamybos verslo ir užsiimtų kita veikla. Likę efektyvesni ūkiai sėkmingiau konkuruotų ir būtų mažiau priklausomi nuo paramos, todėl subsidijos pieno gamintojams galėtų dar labiau mažėti. Taip sutaupytume visi.

Kalbant apie pieno gamybą labai dažnai prisimenamas “vargšas” ūkininkas, bet dar dažniau pamirštama Dalia, kuri ūkininkui moka iš savo kišenės (mokesčiai), nes jis nesugeba konkuruoti, bet ir nenori keisti veiklos. Paprastai kalbant, pieno gamintojas neturėtų būti svarbesnis už kirpėją Dalią ir neturėtų būti subsidijuojamas iš jos kišenės jeigu ji to nenori. Bet taip yra šiandien.

Juk visada yra labdara. Jeigu Lietuvos žmonėms bus labai svarbu išlaikyti mažus, šeimyninius ūkius, kaip istorinį paveldą, visi savanoriškai skirs dalį savo pajamų ir problemos neliks. Leidus žmonėms laisvai disponuoti savo lėšomis, visi galės pasirinkti ar paaukoti ūkininkui, ar teatrui, ar vaikų namams, o gal tiesiog ką nors nusipirkti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

ten + 17 =