Viskas prasidėjo 2007 m. spalio 13 d., kai Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) valdybos posėdžio metu buvo nuspręsta siūlyti Seimui ir Vyriausybei įvesti “Sodros” mokesčius pagal autorines sutartis dirbantiems žmonėms. Jei tądien nebūtų mano gimtadienis, sakyčiau, jog kalta nelemtoji 13 diena, bet kadangi esu šališka skaičiaus 13 atžvilgiu, palikim jį ramybėj 🙂
Tuomet LŽS pirmininkas Dainius Radzevičius piktinosi, jog kūrybiniai darbuotojai neturi socialinių garantijų ir siūlė kelis variantus: autorinių atlyginimų sistemą prilyginti darbo santykiams, “t.y. mokesčiai ir kitos garantijos yra adekvačios”. Kitas variantas – “numatyti, kad socialinio draudimo mokesčiai būtų taikomi tik gaunantiems daugiau negu vieno minimalaus darbo užmokesčio honorarus per mėnesį”. Socialines garantijas galima įgyti ir mokant savanoriško socialinio draudimo įmokas, kaupiant asmenines pensijas, bet kažkodėl žurnalistai nenorėjo patys savanoriškai pasirūpinti savo ateitimi ir prašė valstybės, kad ši jiems įvestų privalomą “Sodros” mokestį.
Kūrybinių darbuotojų socialinio draudimo klausimas įgavo pagreitį 2008 m. kovo mėn., kai Seime buvo sudaryta speciali darbo grupė šiam klausimui nagrinėti ir parengti įstatymo projektą, reglamentuojantį kūrybinių darbuotojų socialines garantijas. Rugsėjo pabaigoje Seimo valdyba pritarė pataisoms, kurias įregistravo darbo grupė. Buvo nutarta privalomai drausti pensijų socialiniu draudimu meno kūrėjų statusą turinčius asmenis, kurių metinės pajamos viršija 12 MMA. “Sodros” mokestis šiems asmenims būtų 26,35 proc., jį jie turėtų sumokėti patys, o dalis (neviršijanti 60 proc. socialinio draudimo įmokos) būtų dengiama valstybės lėšomis. Mokestis būtų mokamas nuo gyventojo pasirinktos pajamų sumos, bet ne mažesnės nei 12 MMA. Jau tuomet jūsų autorė rašė, kad “negalima atmesti galimybės, kad apmokestinus visas autorines sutartis (ir biudžetui patiriant finansinius sunkumus) įmokų dydį ribojančios įstatymo nuostatos gali ir nelikti. Tuomet privalomas apmokestinimas skriaustų daugiausia uždirbančius, nes, mokėdami neribotas įmokas, jie vis tiek gautų ribotas išmokas.”
Taip ir atsitiko – 2008 m. pabaigoje paskelbtame antikriziniame plane buvo numatyta apmokestinti visas autorines sutartis (t.y. buvo “išspręstas” visų pagal autorines sutartis dirbančių asmenų socialinių garantijų klausimas), o nuostatos dėl “Sodros” įmokų mokėjimo nuo pasirinktos pajamų sumos nebeliko. Lapkričio pabaigoje tuometinis Finansų ministras A. Šemeta apie įmokas “Sodrai” diskutavo su Verslo žurnalistų klubu. D. Radzevičius “piktinosi, kad svarstomi įmokų „Sodrai” tarifai už honorarus yra per dideli. Jis sakė, kad nuo kitų metų pradedamos mokėti įmokos „Sodrai” negali būti tokios pat, kokias moka dirbantieji pagal darbo sutartis, nes valstybė negalės suteikti visų garantijų.”
Gruodžio 18 d. prie Seimo vyko muzikos atlikėjų protestas, kurio metu atlikėjai klausė, ar didinami mokesčiai reiškia, kad kūrybinių žmonių jau nebereikia? Savo kreipimęsi Seimui atlikėjai uždavė labai gerą klausimą: “Ar tikslinga socialinio draudimo mokesčiu apmokestinti autoriaus pajamas?” Nepaisant atlikėjams akivaizdaus atsakymo, į jų klausimus ir abejones nebuvo įsiklausyta ir nuo šių metų autoriniai atlyginimai tapo apmokestinti “Sodra”, su pereinamajam laikotarpiui nustatytomis žemesnėmis įmokomis.
Po naktinės mokesčių reformos Vyriausybė karts nuo karto pažadėdavo ištaisyti klaidas. Nepraėjo nė metai, ir vakar Seimas priėmė įstatymo projektą, pagal kurį “Sodros” mokestis nuo autorinių atlyginimų, kai apdraustasis nesusijęs darbo santykiais su draudėju, bus mokamas nuo 50 proc. pajamų. Iš esmės tai reiškia, kad dalies kūrybinių darbuotojų mokesčių našta yra palengvinama (aišku, galima sakyti, kad toks palengvinimas naštos problemos iki galo neišsprendžia ir kad kūrybinius darbuotojus reikėtų kuo skubiau “ištraukti” iš “Sodros” titaniko).
Kaip į tokį palengvinimą reaguoja LŽS pirmininkas? Ogi teiginiu, kad “Seimas atėmė teisę kūrybiniams žmonėms gauti normalias pensijas“. Jis rašo, kad tai “labai liūdna diena sportininkams, žurnalistams, atlikėjams ir visiems kitiems žmonėms, kurie gauna pajamas iš kūrybinės veiklos”. O aš maniau, kad ta liūdna diena buvo tada, kai p. Radzevičius skundėsi padidintais mokesčiais? Bet kaip praeitais metais pasakojo verslo temomis rašantys žurnalistai, didžioji dalis Lietuvos žurnalistų dalį atlyginimo gauna kaip tipinį darbo užmokestį, o tai reiškia, kad su draudėjais jie būna susiję darbo santykiais, todėl jiems “Sodros” mokesčio bazė dėl šio sprendimo nesumažėja.
Prieš “Sodros” mokesčius protestavę atlikėjai labai aiškiai pasisakė prieš mokesčių didinimą, todėl kyla klausimas, ar LŽS gali kalbėti visų autorinius atlyginimus gaunančių asmenų vardu ir teigti, jog mokesčių naštos mažinimas – labai liūdna diena? Be to, nereikia pamiršti, kad ir visa “kūrybinių darbuotojų socialinių garantijų problema” aktualia tapo būtent šios sąjungos dėka. Tačiau socialinės garantijos suteikimas apdraudžiant žmogų nėra nemokamas įtraukimas į privilegijuotų žmonių luomą (kad garantijos kainuoja, matyt, suprato tie žurnalistai, kurie nesitarė su darbdaviais dėl pajamų gavimo tik pagal darbo sutartį, nes tai būtų reiškę mažesnes pajamas į rankas). Socialinė garantija yra prievolės suteikimas. Labiausiai šios prievolės norėjo žurnalistai, bet ar pagrįsta ir teisinga, kad ji buvo uždėta visiems?
