Vakar Seimo narys G. Navaitis įregistravo Pelno mokesčio įstatymo pakeitimo projektą, pagal kurį įmonės su taisyklinga kalba parašytomis išorės reklamomis galės du sykius atskaityti išlaidas šioms reklamoms ir tokiu būdu susimažinti pelno mokestį. Kaip aiškinamajame rašte teigia projektos rengėjas, “pastaruoju metu išorinėje reklamoje nyksta bendrinė lietuvių kalba, todėl siūloma sudaryti paskatą juridiniams asmenims išorinėje reklamoje naudoti bendrinę lietuvių kalbą.” Be to, kaip numatyta, toks įstatymas turėtų skatinti reklamos verslo plėtrą.
Vienas pagrindinių efektyvios mokesčių sistemos principų – mokesčiai turėtų būti priemone biudžeto pajamoms surinkti, o ne atskiroms ūkio šakoms skatinti. Mokesčiais neturi būti formuojama ūkio struktūra. Mokesčių sistema neturėtų įtakoti asmenų pasirinkimų užsiimti viena ar kita veikla, taupyti ar investuoti, galiausiai – išorinėje reklamoje vartoti lietuvių ar anglų kalbą.
Šiuo atveju, šio principo nėra laikomasi, nes asmenų pasirinkimus norima paveikti mokestinėmis priemonėmis. Kodėl išskirtas lietuvių kalbos vartojimas būtent išorinėje reklamoje? Gal reikia skatinti ne tik reklamą lietuvių kalba, bet ir lietuviškų prekių vartojimą – “pirk prekę lietuvišką” ir sąnaudas atskaityk dukart?
Jeigu šitaip nerimaujama dėl lietuvių kalbos, tai galima būtų mokestinėmis priemonėmis paskatinti ir lietuviškus vardus. Tie, kurių vardai nelietuviški ir nepatenka į kokį nors patvirtintą lietuviškų vardų katalogą, mokėtų didesnius mokesčius. Jie net galėtų būti progresyvūs – kuo retesnis vardas, tuo didesni mokesčiai! Tuomet man būtų šakės 🙂
Įžvelgdami pagrįstas ar nepagrįstas grėsmes, politikai nori kištis į žmogaus gyvenimą; ne tik nurodinėti, ką daryti, bet ir pamaloninti už tai, kad kažką darai “teisingai”, bausti už tai, kad kažką darai “ne taip”. Vis tik mokesčių sistema neturėtų turėti įtakos žmonių pasirinkimams, todėl nereikia kurti specialių taisyklių ir leisti normaliai atskaityti išlaidas reklamai, nesvarbu, ar reklamuojamos Petro užuolaidos, ar Abakuso kvanscilibrinai.
