Pernai metų pabaigoje priimant sprendimą apmokestinti pajamas pagal autorines sutartis socialinio draudimo mokesčiais, buvo numatytas trejų metų pereinamasis laikotarpis. Šis pereinamasis laikotarpis turėjo lyg ir užtikrinti, kad mokesčių našta pajamoms iš autorinių sutarčių augs ne taip greitai. Vis tik vien per pirmuosius metus našta apdraustiesiems, susijusiems su draudėju darbo santykiais daugiau nei padvigubėjo (nuo 15 iki 32 proc.).
Spalio mėn. viduryje Seimui pateiktame Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2010 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo projekte pereinamojo laikotarpio nuostatų nebėra, tad jame numatyta net 42 proc. mokesčių našta minėtoms pajamoms. Pradėjus ieškoti, kur įtvirtintos pereinamojo laikotarpio nuostatos ir žemesni tarifai paaiškėjo, kad jos niekur neįtvirtintos. Jos buvo minėtos įvairių institucijų pranešimuose spaudai, mokesčių pasikeitimus apžvelgiančiose skaidrėse, bet ne įstatymuose. Valstybinio socialinio draudimo įstatyme numatyta, kad konkretūs įmokų tarifai tvirtinami kartu su VSDF biudžetu, t.y. jie tvirtinami kasmet. Kadangi pernai metų pabaigoje buvo tvirtinamas 2009 m. biudžetas, pranešimuose spaudai ir kitur numatomi 2010 m. tarifai yra tik tokie – numatomi.
Mokesčių mokėtojų baimę ir paniką, jog kartu su šią sritį kuruojančiais ministrais pasikeitė ir nuostatos dėl pereinamojo laikotarpio vakar išsklaidė Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, paskelbusi jog ruošiasi taisyti šią klaidą ir siūlys grąžinti pereinamojo laikotarpio nuostatas. Tačiau kalbant apie klaidas reikia pripažinti, jog klaida yra ne tik tarife – klaida buvo ir pats autorinių atlyginimų apmokestinimas įmokos “Sodrai”.
Šis klausimas buvo daug kartų diskutuotas 2008 m., apie jį rašyta buvo ne kartą (pvz. LLRI padarė analizę “Socialinės garantijos dirbant pagal autorines sutartis”, kur parodytas autorinių atlyginimų apmokestinimo “Sodros” įmokomis netikslingumas). Pagrindinės priežastys, kodėl priimtas sprendimas netikslingas – kūrybinių darbuotojų pajamos nepastovios, darbo laikas neapibrėžtas, o “Sodra” tokiam neapibrėžtumui nėra pritaikyta; pagal darbo sutartis dirbantys asmenys neturi rūpintis darbo įrankiais, tuo tarpu kūrybiniai darbuotojai juos perka ir tai apsimokestina “Sodra”. Tačiau turbūt svarbiausia yra tai, kad socialinio draudimo išmokos ateityje nėra garantuotos – mažėjant dirbančiųjų skaičiui, visuomenei senstant, vis mažesnis skaičius žmonių turės išlaikyti didėjantį ratą išmokų gavėjų. Priverstinai “įkišti” žmones į tokią netvarią sistemą yra mažų mažiausiai neprotinga. Vietoje to, žmonės turėtų patys rūpintis savo ateitimi ir kaupti lėšas senatvei.
Jeigu pagal darbo sutartis dirbantys asmenys neturi pakankamai lėšų senatvei kaupti, nes trečdalis jų atlyginimo nukeliauja į “Sodrą”, tai “Sodrai” įmokų nemokantys asmenys turėjo visas galimybes ateities rizikoms kaupti. Dabar turime situaciją, kai savarankiškai kaupti galėję žmonės (o taip pat ir visi kiti dirbantys) nukenčia du kartus – pirma, vargu ar jie gaus jų lūkesčius atitinkančias pensijas (”Sodros” padėtis laikui bėgant tik prastės), antra, jau šiandien jie gauna mažesnį uždarbį. Štai ir baleto primarijus Nerijus Juška, matyt kalbėdamas apie autorinius atlyginimus ir naują tvarką, atvirai pasakė: “Nenoriu guostis, bet pasikeitus įstatymui atlyginimas „į rankas” sumažėjo tūkstančiu dviem šimtais litų [..] Apie drabužius net nekalbu, neprisimenu, kada paskutinį kartą pirkau sau kokį”. Toks pajamų sumažėjimas kirto pačiu sunkiausiu metu; kai vieniems gyventojams yra mažinami atlyginimai, daliai gyventojų į rankas gaunamos pajamos sumažėjo dėl drakoniškų pasikeitimų apmokestinant autorines sutartis.
Jeigu jau Socialinės apsaugos ir darbo ministerija imasi taisyti klaidas, nereikia apsiriboti tarifais. Geriau jau “nurašyti” šiuos metus nepavykusiam eksperimentui ir nuo ateinančių metų nebeapmokestinti autorinių atlyginimų “Sodros” įmokomis.
