Komentaras publikuojamas portale www.lrytas.lt
Savaitgalį ir vėl viešėjau kaime. Tame pačiame, kuriame limonadas mėgstamas labiau nei pienas. Pieną parduoda, perka limonadą. Mano kaimo žmonės yra vidutinio dydžio ūkininkai, ir, žinoma, – žemės ūkio paramos gavėjai. Ką naujo sužinojo mano mylimi kaimiečiai (jie patys taip save vadina), ir ką naujo pamačiau aš?
Anksčiau maniškiai netikėjo mano žodžiais, kad parama žemės ūkiui atsirūgs visiems ūkininkams. Vos tik Lietuvoje palijo ES pinigais žemės ūkiui, spėjau, kad parama neatiteks žemdirbiams, ji bus kapitalizuota. Ne žemės darbininkas statysis naujus tvartus ar trobas, o trąšų, pašarų, degalų ir žemės ūkio technikos pardavėjai, kurie padidins savo pardavimus bei pasididins kainas – juk paklausa išaugo.
Pirmaisiais paramos gavimo metais buvau besuabejojanti savo prognozėmis, nes žemdirbiai triumfavo. Iš tikro, jiems pasidarė lengviau. Tačiau gerumas ilgai netruko, ir jau trečiais paramos gavimo metais dauguma sako likę kur buvę, o gal dar blogiau – įsikinkę į PVM vežimą su krūva įsipareigojimų agentūrai, neapmokėtomis skolomis. Jaučiasi apgauti. Sako, kad žemės ūkyje turi likti tik darbštus ir kvailas.
Jokiu būdu nesakau, kad visuotinės paramos žemės ūkiui reikia atsisakyti. Kol ja naudosis dauguma ūkių, kainos, kuriomis perka žemdirbiai, vis tiek kils. Žemdirbys yra netekęs pasirinkimo. Kokį sprendimą jis bepriimtų, ydingoje sistemoje jis liks drąsaus kvailio vietoje.
Sprendimą turi priimti valdžia. Ei, žemės ūkio paramos specialistai visoje Europoje, nustokite mulkinti žemdirbius! Maniškiai gal jau seniau būtų apsisprendę pasitraukti iš žemės ūkio – jie jauni, moka ir kitus darbus dirbti. Bet valdžios saldainiukų pavilioti viliasi, kad jų sunkus darbas rinkoje yra vertinamas ir bus įvertintas pinigais. Juolab, kad jie – pirma karta nuo žagrės ir moka šį darbą dirbti, o kur dar įpratimas ir sentimentai. Nenuostabu, kad iki paskutinio kantrybės lašo jie liks kaime.
O aš pirmą kartą pamačiau galvijo pasą, nors tai nėra naujas dokumentas. Kiekvienas atsivestas veršelis jį gauna. Jame įrašytas bandos kodas, motinos kodas (čia matriarchatas), atsivedimo data ir pas ką auga. Nuotraukos nėra. Veršelių ausyčių su geltonais auskarais esu mačiusi ir anksčiau. Jais „išpuošti“ ir „berniukai“, ir „mergytės“. Kartais kaimiečiams būna gaila veršiukus taip „padabinti“, tai guli tie auskariukai, kol atvažiavę tikrintojai vis tiek priverčia juos nedelsiant įsegti.
Be paso gyvuliukas negali gyventi. Neturint galvijo paso, draudžiama galvijus laikyti, perkelti ir skersti. Norint gauti pasą, reikia rašyti prašymą. Paskerdus ar pardavus – vėl sava istorija. Yra paso išdavimo ir naudojimo taisyklės. Taip pat – ES dokumentai dėl galvijų pasų ir ženklinimo, nes nėra nuotraukos. Viso to reikia, kad galėtum gauti paramą, apie kurią jau parašiau.
Tai ne iš George’o Orwello romano „Gyvulių ūkis“. Tai šiandieninė Europos Sąjunga. Jei nuoširdžiai, kūnas pagaugais nueina, kai galvoje netelpa, kokia beribė gali būti beprotystė.
