JAV paskelbė bankų „toksiškų“ aktyvų išpirkimo planą. Manoma, jog jo vertė ateityje gali pasiekti 1 trilijoną (!) dolerių. Atrodo, jog tai tik dar vienas mėginimas mokesčių mokėtojų pinigais išpirkti merdinčius JAV bankus, nacionalizuoti privataus sektoriaus nuostolius. Didžiąja dalimi taip ir yra, tačiau šįkart planas turi keletą svarbių niuansų.
Planas pristatomas kaip privataus ir viešo sektoriaus partnerystė, kurios esmė: bankų aktyvai perkami bus ne tik viešojo, tačiau ir privataus sektoriaus pinigais. Todėl šį planą galima vertinti kaip atsitraukimą nuo bankų gelbėjimo vien valdiškais pinigais. Privatus sektorius turės teisę savanoriškai dalyvauti bankų aktyvų pirkime ir, kas svarbiausia, nustatyti šių aktyvų kainą.
JAV iždo departamento (toliau – iždas) tinklapyje detaliau aprašomas planuojamas bankų aktyvų išpirkimo mechanizmas, pagal kurį išperkamų bankų aktyvų kaina būtų nustatoma aukciono, kuriame dalyvautų privatūs investuotojai, būdu. Pateikiamas iš pirmo žvilgsnio gan sudėtingas pavyzdys: bankas pasiūlo išpirkti paskolas, kurių pradinė vertė – 100 dolerių. Iš keleto pretendentų atrenkamas norintis pasiūlyti aukščiausią kainą, tarkim 84 dolerius. JAV Federalinė indėlių draudimo korporacija (FIDK), įvertinusi aktyvus nustato nuosavybės ir skolos santykį, pagal kurį aktyvai bus išperkami. Šis santykis negali viršyti 1:6. Tarkim, nusprendžiamas būtent toks santykis, tuomet pagal jį iždas ir privatus investuotojas per pusę pasidalina šių aktyvų nuosavybę investuodami po 6 dolerius, FIDK suteikia paskolą likusiems 72 doleriams. Iš viso – 84.
Valstybės paskola privačiam investuotojui bus teikiama lengvatinėmis sąlygomis. Tai iškraipo natūralias investavimo sąlygas ir investuotojų paskatas rinktis šią investiciją, atitraukia investicijas nuo projektų, kurie, be šių lengvatinių sąlygų, galėtų būti finansuojami.
Tačiau yra ir kita pusė. Pirma – išperkamų aktyvų kainą nustato privatus sektorus, todėl tikimybė, jog ši kaina atspindi realią aktyvų vertę yra daug didesnė, nei tuomet, jei ji būtų nustatyta derybomis tarp banko ir valdžios. Tiesa, privataus sektoriaus kainos nustatymą iškreipia faktas, jog skolinama bus lengvatinėmis sąlygomis.
Antra – aktyvų išpirkimui naudojami ne tik valdiški, tačiau ir privatūs pinigai. Tiesa – jų dalis nedidelė. Minėtu atveju, ji tesiekia 7 proc. Tačiau taip bent nedidele dalimi užtikrinama, jog bankų aktyvus perka būtent tie, kurie jais domisi, o ne mokesčių mokėtojai.
Trečia – pusė išpirktų aktyvų nuosavybės priklausytų iždui, kita pusė – privačiam investuotojui. Tai reiškia, jog viešas sektorius nebeprisiima visos rizikos: 50 proc. rizikos, susijusios išpirktų aktyvų ateities kainos pokyčiais savanoriškai prisiima privatus sektorius.
Žinoma, šis planas vis tiek yra bankų išpirkimo planas. Klausimas, kodėl viešas sektorius turi mokėto už privataus nuostolius išlieka. Tačiau jei jau priimamas sprendimas bankus išpirkti, minėti tokio JAV plano elementai daro jį patrauklesnį nei alternatyvos bankus išpirkti tik valstybės lėšomis, valstybės ir bankų suderėta kaina ir valstybei prisiimant visą riziką.
Tiesa – velnias slypi detalėse, ir neaišku kokią galutinę išraišką įgaus šis planas. Tačiau kryptis – teikianti vilties. O moralas galėtų būti toks, jog ieškant kaip tinkamai ką nors atlikti nereikia išbandyti visų netinkamų variantų. Yra ir kitų būdų išmokti pamoką.
