Reaguodamas į Remigijaus Šimašiaus blogo įrašą, kuriame aiškinamas ryšys tarp pastaruoju metu augančių maisto kainų ir ekonomikos gaivinimo didinant pinigų masę, nusprendžiau empiriškai panagrinėti pinigų masės ir kainų kitimo Lietuvoje ryšius. Bet kuris austrų ekonominės mokyklos teiginiais tikintis ekonomistas pasakytų, jog a priori, prakseologine dvasia išreikštiems ekonomikos teiginiams empirinio pagrindimo nereikia (jie logiškai nepaneigiami), tačiau (deja) dauguma ekonomistų ar ekonomika besidominčių žmonių ekonomikos teiginių teisingumo įrodymą sekdami tiksliųjų mokslų tradicija sieja su empiriniais tyrinėjimais.
Pirmiausia, trumpai atsiribojant nuo maisto prekių kainų pateikiu grafiką, kuriame pavaizduota pinigų masė (plačiąją prasme, kaip pateikia Lietuvos bankas, sudedamosios dalys išvardintos grafike) bei ketvirtinis vartotojų kainų augimas (Statistikos departamento skaičiuojamas vartotojų kainų indeksas arba VKI). Maždaug nuo 2004 iki 2008 m. aiški tiek pinigų masės tiek vartotojų kainų augimo tendencija. Po truputį prasidedant ekonominiam nuosmukiui 2008 m. II ketvirtyje, pinigų masė pradėjus mažėti, neigiamas tapo ir vartotojų kainų augimas. Paskutiniais ketvirčiais pinigų masei vėl pradėjus didėti, vartotojų kainų indekso pasikeitimas taip pat įgavo teigiamas reikšmes.
Įdomus faktas, jog BVP savo nominalia apimtimi pirmais šių metų ketvirčiais lyginant su atitinkamais ketvirčiais prieš dvejus metus yra nukritęs apie 15 proc., tuo tarpu pinigų masė jau yra paaugusi iki prieš krizę buvusio lygio. Tad jei kainas grubiai apibūdintume kaip pinigų kiekio ir sukuriamų gėrybių santykį (kuo daugiau pinigų ir kuo mažiau gėrybių – tuo didesnės kainos), šis santykis šiuo metu yra didesnis nei prieš krizę ar bet kada prieš tai. Tai svarbi kainų augimo priežastis.
Pereikime prie maisto kainų ir argumento, jog maisto kainos jautriau reaguoja į pinigų masės pasikeitimus. Grafike pavaizduotas maisto kainų, vartotojų kainų bei pinigų masės metinis pasikeitimas proc. nuo 2005 m. Spartaus augimo laikotarpiu 2005 – 2008 m. pinigų masei sparčiai augant (nors augimui ir lėtėjant), maisto kainų augimas buvo kur kas spartesnis nei vidutiniškai visų vartotojų kainų augimas. Beveik tuo pat metu, kai pinigų masė ėmė trauktis, maisto kainų augimas tapo lėtesnis už visų vartotojų kainų augimą ir iki 2010 m. pradžios maisto kainos krito greičiau nei vidutiniškai vartotojų prekių kainos. Įdomus grafikos 2009-2010 m. laikotarpis, kuomet aiškiai matosi, kaip tiek maisto tiek bendrai vartotojų kainos į pinigų kiekio pasikeitimą reaguoja kiek pavėluotai, maždaug po pusmečio.
Įdomumo dėlei paskaičiavau regresiją tarp metinio pinigų masės kitimo ir metinio maisto kainų augimo su pusės metų atsilikimu. Mano nuostabai gavau pakankamai „kokybišką“, statistiškai pagrįstą regresijos lygtį. (Statistikos P reikšmė lygi 0, tai reiškia, jog su 95 proc. tikimybe galime teigti, jog yra statistiškai reikšmingas ryšys tarp pinigų masės ir maisto kainų kitimo. R kvadratu statistika lygi 38 proc., tai reiškia, jog pinigų kiekio kitimas vidutiniškai paaiškina apie 40 proc. maisto kainų kitimo. Koreliacijos koeficientas lygis 0,62). Pati lygtis atrodo taip: Maistas = 0,00963043 + 0,342161*Pinigų masė, t.y. vieno procentinio punkto pinigų masės padidėjimas vidutiniškai lemia 0,34 proc. punkto maisto kainų padidėjimą. Analogiška lygtis su vartojimo kainomis yra mažiau statistiškai reikšminga, tai reiškia, jog pinigų kiekio pasikeitimai vidutines vartotojų kainas veikia mažiau nei maisto kainas.
Nepretenduoju į jokią išsamią empirinę, ekonometrinę kainų ir pinigų kiekio ryšio analizę. Ir visgi, pateikti duomenys galbūt bent privers pasvarstyti, jog kainų augimo priežastis nėra plėšikaujantys pardavėjai.
