Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacija (LNTPA) Vilniaus valdžiai siūlo nupirkti 800 pastatytų, tačiau iki šiol neparduotų butų. Juose, kaip skelbiama, galima apgyvendinti iki tūkstančio socialiai remtinų vilniečių. Nustatyta ir preliminari siūlomų pirkti butų kaina: apie 3,5 tūkst. litų už 1 kvadratinį metrą.
Skelbiama, jog šie būstai būtų išpirkti per 10 metų, ir jog šiais metais jiems reiktų tik (net?) 16 mln. lt. Likusiems taip pat
prireiktų po 10-16 mln. lt per metus. Jei šiaip ne taip Vyriausybė bei Vilniaus savivaldybė šiais metais ir sukrapštys tuos milijonus, kur garantija, jog tiek pat lėšų atsiras ir kitus dešimt metų? Sprendimu pirkti butus eilinį kartą būtų prisiimtas milžiniškas pusantro šimto milijonų siekiantis įsipareigojimas, jo finansavimo problemą nukeliant ateičiai.
Praeitų metų pabaigoje Valstybės Kontrolė paskelbė tyrimą pavadinimu „Socialinio būsto plėtros programos ir socialinio būsto naudojimo vertinimas“. Jo išvadose šie teiginiai:
- Apie 70 proc. savivaldybės būstų šiuo metu gyvena asmenys (šeimos), kurie neprivalo savivaldybės vykdomajai institucijai teikti duomenų apie turtą ir pajamas. Pažymime, kad kai kurių asmenų negalima priskirti prie nepasiturinčių asmenų grupės.
- Savivaldybės darbuotojai, administruojantys socialinio būsto nuomą, negali tinkamai įvertinti, ar asmenų, pageidaujančių nuomotis socialinį būstą, pateikti duomenys apie turtą ir pajamas yra teisingi.
- Dėl nepakankamai kontroliuojamo socialinio būsto naudojimo Vilniaus ir Kauno miestų savivaldybių būstuose gyvena dalis asmenų, neįrodžiusių savo teisės į nuomą arba iš viso teisės neturinčių. Be to, Vilniaus, Kauno miestų ir Mažeikių rajono
savivaldybės nesiima veiksmingų priemonių, kad socialinio būsto nuomininkai teiktų duomenis apie turtą ir pajamas.
Dabartinė socialinio būsto sistema neužtikrina to, jog parama būtų teikiama tiems, kuriems jos labiausiai reikia – ribotai, pagal turtą ir pajamas įvertintai žmonių grupei. Socialinio būsto fondas yra prastai prižiūrimas, naudojamas ne pagal paskirtį, todėl reikia ne jį plėsti, o efektyviau valdyti. Veikiausiai didelė dalis šio sumanymo yra būdas „gaivinti“ nekilnojamo turto bendroves: socialinė apsauga Lietuvoje tampa privataus sektoriaus stimuliavimu. Biudžetai braška, pinigų trūksta, pasiskolinti nėra kur, o valdžia svarsto galimybę prisipirkti butų.
