Nuo 2009 m. sausio 21 d. Europos centrinis bankas (ECB) ketvirtą kartą iš eilės sumažino bazinę palūkanų normą. Šį kartą ji sumažinta puse procentinio punkto nuo 2,5 proc. iki 2 proc. Pagrindinis mažinimo motyvas – vis labiau lėtėjančios Europos Sąjungos šalių ekonomikos. Paskutinį kartą ECB bazinę palūkanų normą didino praeitų metų liepos mėnesį, argumentuodamas tai didėjančia euro zonos infliacija. Taigi ECB vykdomą bazinės palūkanų normos kaitaliojimą neprarasdami daug realistiškumo galime pavadinti žaidimu „Tarp infliacijos ir nedarbo“, kuomet lėtėjantis ekonomikos augimas ir didėjantis nedarbas verčia ECB bazinę palūkanų normą mažinti, o didėjanti infliacija – ją didinti. Bazinės palūkanų normos „virvutės“ tampymas atsižvelgiant į du ekonomikos rodiklius – infliaciją ir nedarbą yra pagrindinis ECB vykdomos monetarinės politikos įrankis. Šį žaidimą galite sužaisti ir jūs. Atrodo keista, kaip tokia svarbi ekonomikos dalis kaip pinigai ir jų kiekis gali būti reguliuojami keleto žmonių sprendimu.
Eurostat duomenimis euro zonos valstybėse 2001 metais iš viso cirkuliavo apie 240 mlrd. eurų. Iki 2007 metų šis skaičius padidėjo 2,7 karto t.y. iki 639 mlrd. eurų. Tuo tarpu nominalus BVP paaugo tik 27 proc. Iškyla klausimas: kas atsitinka tuomet, kai pinigų kiekis ekonomikoje auga ženkliai greičiau nei šioje ekonomikoje sukuriamos vertės kiekis? Austrų ekonomikos mokykla į tai atsako – verslo ciklas t.y. iš pradžių pakilimas, po to nuosmukis.
