(Nuotraukoje Alan Greenspan, buvęs Federalinio rezervų banko vadovas 1987-2006 m.) Ekonomikos nuosmukio laikotarpiu daugelis pasaulio valstybių įvairiai stimuliuoja ekonomiką. Ekonomikos skatinimo svarbą akcentuoja aukšti valdžios pareigūnai, ekonomistai, verslininkai. Pasaulio ekonomikos atsigavimas yra siejamas su ekonomikos stimuliavimu, o stimulų nebuvimas – su besitęsiančia ekonomikos krize.
Lietuva – ne išimtis. Pasiklausius politikų atrodo, jog visos Lietuvos ekonomiką užklupusios negandos atkeliavo kažkur iš toli (JAV, eksporto rinkų, skandinavų bankų ir t.t.), o bet kokie mažesnio ekonomikos ritimosi žemyn ženklai yra valdžios pareigūnų sunkaus darbo rezultatas. Ūkio ministras gyrėsi išsaugojęs 30 000 darbo vietų (kažin, kiek jų buvo sunaikinta keliant mokesčius?), Finansų ministerija sumažino VILBOR, trečiojo ketvirčio statistinės inžinerijos būdu gautas 6 proc. BVP augimas lyginant su prieš tai buvusiu ketvirčiu taip pat buvo puiki proga pasipuikuoti Ekonomikos skatinimo plano rezultatais.
Apie įgyvendinamų ekonomikos skatinimo planų veiksmingumą empiriškai spręsti dažnai sunku ar neįmanoma. Ekonomikos stimuliavimui pateisinti visuomet randama įvairių duomenų, kurie rodo tariamai pagerėjusią situaciją. Tačiau jų priežasties – pasekmės ryšio su vykdoma politika įrodyti ar paneigti daugeliu atvejų neįmanoma. Nėra galimybės įvertinti situacijos, kuri būtų buvusi, jei būtų pasirinkta alternatyva skatinimo veiksmų nepradėti. Kokioje blogoje situacijoje (tikėtina ir dėl vykdomo ekonomikos stimuliavimo) bebūtų atsidūrusi šalies ekonomika, skatinimas dažniausiai teisinamas tuo, jog be skatinimo planų galėjo būti ir blogiau. Kitaip sakant – kad ir kaip besivystytų šalies ūkis, visuomet randama kaip pagirti ekonomikos stimuliavimą.
Dėl šių priežasčių, kyla būtinybė kitaip vertinti ekonomikos stimuliavimo priemones, galvojant apie logiškas, neišvengiamas, nors dažnai empiriškai sunkiai identifikuojamas, jų pasekmes.
Lietuvos „Ekonomikos skatinimo plane“ numatytos ir vykdomos įvairios ekonomikos skatinimo priemonės. Tai biudžeto ir kitų šaltinių lėšų skolinimas smulkiam ir vidutiniam verslui, garantijų teikimas, palūkanų kompensavimas, eksporto ir investicijų skatinimas, visuomeninės reikmės ir privačių pastatų renovavimas, spartesnis ES paramos lėšų panaudojimas, verslo sąlygų gerinimas.
Vertinant minėtas ekonomikos skatinimo priemones reikia turėti omenyje, jog didžioji dauguma šių priemonių reikalauja valstybės biudžeto lėšų, kurios yra mokesčių mokėtojų pinigai: arba tiesiogiai surenkami per mokesčius, arba skolinantis, o vėliau skolą padengiant ateities mokesčių mokėtojų lėšomis. Valdžios išlaidų didinimas, siekiant padidinti prekių ar paslaugų paklausą, reikalauja kelti mokesčius (arba jų nemažinti, padidėjusių valdžios išlaidų dalimi) ir taip mažinti privataus sektoriaus prekių ir paslaugų paklausą. Dėl šios priežasties, ekonomikos stimuliavimas didinant valdžios išlaidas turi tik perskirstomąją galią: didinama valdžios sektoriaus ir mažinama privataus sektoriaus paklausa. Dar kitaip ekonominėje literatūroje tai vadinama išstūmimo („crowding out“) efektu. Šis perskirstymas turi ir kitų pasekmių, dėl kurių toks ekonomikos stimuliavimas tik dar labiau smukdo šalies ekonomiką. Svarbiausia jų – mokesčių padidinimas (arba jų nemažinimas) siekiant surinkti daugiau mokesčių ir padidinti valdžios išlaidas smukdo ekonominę veiklą, mažina jos apimtis.
Kitas aspektas – ekonomikos nuosmukio laikotarpiu ekonomikos stimuliavimo priemonės yra taikomos orientuojantis į tam tikrus sektorius, ar konkrečias įmones. Sektoriai, kuriuose ekonomikos stimuliavimo tikslu leidžiamos valstybės biudžeto lėšos, yra skatinami, tuo tarpu likusieji turi verstis be valdžios perskirstymu sukurtos paklausos, nukenčia dėl pakeltų mokesčių, sumažėjusios privataus sektoriaus paklausos. Tad jei privatus vartojimas remia tuos sektorius ir veiklas, kurie yra paklausiausi ir reikalingiausi, valstybės išlaidos remia tuos, kuriuos pasirenka valdžia.
Konkurencinės aplinkos iškraipymas taip pat būdingas ir ES paramos lėšų naudojimui. Įmonės, gavusios ES paramą, konkuruoja su jos negaunančiomis įmonėmis. Konkurenciją iškraipo sektoriai, kuriems skiriamas prioritetas gauti ES paramos lėšas, ES paramos skyrimo taisyklės ir kriterijai, pagal kuriuos vieni verslai ar įmonės išskiriami iš kitų. ES lėšos tampa instrumentu, kuriuo valdžia, o ne rinka, skirsto išteklius, formuoja ūkio struktūrą.
Vienintelis veiksmingas, neturintis neigiamų pasekmių ekonomikos stimuliavimo būdas yra verslo sąlygų gerinimas. Greitas ir žymus verslo sąlygų pagerinimas didina patrauklumą užsiimti ekonomine veikla, skatina verslą, leidžia ekonomikai greičiau atsigauti. Verslo sąlygų gerinimas ypač svarbus ekonomikos nuosmukio laikotarpiu, kuomet valdžia, siekdama padidinti mažėjančias valstybės biudžeto pajamas, yra linkusi bloginti verslo sąlygas didindama mokesčius, taip dar labiau gilindama ekonomikos nuosmukį. Mokesčių, administracinės, verslo reguliavimo naštos sumažinimas nuosmukio metu gali tapti esminiu ekonomikos atsigavimo postūmiu, neturinčiu anksčiau minėtų ekonomikos stimuliavimo ydų.
Daugiau apie ekonomikos skatinimą galite rasti LLRI pozicijoje dėl ekonomikos stimuliavimo.
