Neseniai teko sudalyvauti pokalbyje, kuriame pašnekovas kvestionuodamas valiutų valdybos tikslingumą Lietuvoje suformulavo argumentą, jog valiutų valdyba, užtikrinanti fiksuotą valiutos kursą tarp nacionalinės ir bazinės valiutų, yra prieš laisvos rinkos principą, kadangi neleidžia vietinės valiutos kursui laisvai nusistovėti užsienio valiutų atžvilgiu. Taip pat pridūrė, jog Skandinavijos šalių ekonominė krizė privertė šias šalis pereiti nuo fiksuoto valiutos kurso prie kintamo.
Ar skiriasi ir kuo valiutų valdybos bei fiksuoto valiutos kurso sistemos?
Svarbiausia jau 15 metų veikiančios valiutų valdybos savybė – šimtaprocentiniai užsienio rezervai, užtikrinantys galimybę kiekvieną litą apyvartoje fiksuotu kursu iškeisti į bazinę valiutą. Kitaip sakant, euras Lietuvoje praktiškai ir cirkuliuoja, tik kita forma. Koks skirtumas, ar už sausainių pakelį mokame 3 lt. 45 ct. ar 1 eurą, jei už minėtus 3 lt. ir 45 ct. visuomet galime gauti 1 eurą? (Paprastumo dėlei ignoruokime valiutos keitimo komisinį mokestį.)
Fiksuoto valiutos kurso sistemos panašumas į valiutų valdybą yra – fiksuotas valiutos kursas. Tačiau egzistuoja esminis skirtumas – fiskuoto valiutos kurso, skirtingai nuo valiutų valdybos, sistemoje nėra šimtaprocentinių rezervų. Centrinis bankas, paskelbęs fiksuotą vietinės ir užsienio valiutos kursą, niekada neturi padengęs visos vietinės valiutos atitinkamu kiekiu užsienio
valiutos. Todėl rizika, jog centrinis bankas nebegalės fiksuotu kursu iškeisti nacionalinės valiutos į užsienio padidėja – juk bankas neturi tiek rezervų. Rezervai, o ne fiksuotas kursas yra svarbiausia valiutų valdybos savybė.
