Vakar Statistikos departamentas paskelbė šių metų antro ketvirčio darbo užmokesčiostatistiką. Joje teigiama, jog vidutinis mėnesinis neto (į rankas, po mokesčių) darbo užmokestis per metus šalies ūkyje sumažėjo 1,5 %, privačiame sektoriuje sumažėjo 4,6%, o valstybės sektoriuje padidėjo 2,4% procento.
Jau turbūt ir nebestebina. Tiek iš to valdžios diržų veržimosi: išlaidos nemažėja, tarnautojų tik daugėja, dar ir jų atlyginimai išaugo. Valdžia tokia keista vieta, kur ryte užsiimdamas solidarumo demagogija, dieną užsiropštęs kitam ant sprando vakare tikiesi būti vadinamas gal ir ne visai populiariu, užtat teisingu šalies gelbėtoju.
Keinsas, pagrįsdamas savo pasiūlymą sukelti infliaciją ir taip mažinti realų darbo užmokestį gelbėjantis nuo nedarbo, teigė, jog nominalus darbo užmokestis nėra linkęs mažėti net ir susidarius darbo jėgos pasiūlos pertekliui. Kiek tai liečia valstybės sektorių, deja, tačiau tai pasitvirtina. Tačiau Keinsas klydo teigdamas, jog šie “užstrigę” ir niekaip mažėti nepajėgiantys atlyginimai yra rinkos, o ne valdžios, kuriai rinkos dėsniai negalioja, yda.
