Straipsnis apie tai, kad reikia išleisti dar 200 000 Lt, tam, kad nuspręsti, ką daryti su nacionaliniu stadionu, supykdė, pralinksmino ir įkvėpė. Manau, geriausias, tiksliausias ir didžiausią reikšmę ateities kartoms turintis sprendimas – paminklas valdžios išlaidavimui. Betono luitai ir armatūra dar ilgai turėtų priminti ateities kartoms apie tai, kaip pinigų iliuzija įtraukia valdžią į projektus, kurie, kaip paaiškėja vėliau, yra nei pagrįsti finansiškai, nei turi ryšio su realybe.
Nacionalinį stadioną bus galima naudoti suaugusiųjų švietimo ir ugdymo tikslais. Štai kils vėl kam nors unoras išleisti mokesčių mokėtojų pinigų ir pastatyti „kažką tokio“ – pirmyn į privalomą ekskursiją po nacionalinį stadioną. Užeina kam mintis, kad tik valstybinis kapitalas gali įvykdyti stambius ir reikšmingus projektus – imi ir rodai.
Ir, žinoma, visą šį paminklą reikia paskelbti svarbiu paveldo objektu. Nes dar ims ir praris šalia stovintis, privataus kapitalo pranašumą įžūliai demonstruojantis „Akropolis“.
