Neseniai skaičiau Hernando de Soto Money, Bank Credit, and Economic Cycles, kurioje be kita ko pateikiami iliustratyvūs istoriniai pavyzdžiai, kaip anksčiau buvo elgiamasi su bankininkais, kurie nederamai elgėsi su indėlininkų pinigais. Kaip rašo de Soto:
„1300 metų vasario 13 dieną, buvo nuspręsta, kad bet koks subankrutavęs bankininkas Barselonoje bus viešai kaltinamas. Be to tokį bankininką griežtai vers maitinti tik duoną ir vandeniu iki tol, kol jis grąžins visus pinigus indėlininkams.”
Nemanau, kad čia ką nors būtų galima kaltinti nežmoniškumu. Manau, ši bausmė – patirti pačiam tai, ką dėl savo kaltės verti jausti kitus (t.y. nepriteklių, dėl dingusių pinigų) yra tinkama priemonė, net ir ribotos atsakomybės pasaulyje.
Bet, kaip toliau rašo de Soto, net ir tokios priemonės nesustabdė netinkamo bankininkų elgesio su indėlininkų pinigais, todėl taisyklės buvo sugriežtintos.
„<…> rugpjūčio 14 d. 1321 metais, reguliavimas, susijęs su bankų žlugimu buvo pakeistas. Buvo nutarta, kad tie bankininkai, kurie iš karto neatlieka savo įsipareigojimų [t.y. neatiduoda indėlininkams jų pinigų], bus paskelbti bankrutavusiais. Jei šie neatiduos pinigų per metus, bankininkai bus viešai pasmerkti, o apie jų darbus praneš miesto šauklys. Tuomet bankininkui prie jo stalo bus nukirsta galva, o visas jo turtas parduotas apmokėti skolas. <…> Tikėtina, kad dauguma bankrutavusių Katalonijos bankininkų per tuos metus bandė pabėgti arba apmokėti skolas, dokumentai rodo, kad bent vienam bankininkui, Francesch Castello, 1360-ais metais, kaip ir numatyta įstatyme, prie jo stalo buvo nukirsta galva.”
Hmmm… Šių dienų miestų šauklius – žiniasklaidą – turime. Bet budelių – ne. Svabu tai, kad šiuo atveju nusikaltimu būdavo laikoma tai, kad bankininkas naudodavo žmonių jam patikėtus pasaugoti pinigus savo tikslams. De Soto nemažą dalį knygos skiria išaiškinimui, kodėl patikėti pasaugoti pinigai (panašiai kaip šių dienų debetinės kortelės sąskaitos) iš esmės skiriasi nuo bankui paskolintų pinigų (indėlių), ir, kodėl dalinio rezervo bankininkystė yra, anot de Soto, pabaisa.
P.S. Šią de Soto knygą, tiksliau, jos pdf versiją galima parsisiųsti iš čia.
