Dėmesį patraukė žinutė, kad ministro Eligijaus Masiulio iniciatyva kovo 11-ą dieną traukiniai keleiviams taikys 50 proc. nuolaidą (čia ir čia). Gal aš per daug ciniškas, bet dėkingumo ašara neištryško.
Jei žiūrėti iš verslo logikos pusės, nuolaidos – jokia naujiena. Marketingas mus supa praktiškai visose gyvenimo srityse. Ir jei Lietuvos geležinkeliai nuolaidą taiko iš verslo logikos pusės, tuomet ministrui prisiimti nuopelnus yra tas pats, kas pvz., prekybos centrui „Iki” skelbti išvadavus morkas, kopūstus ir bulves nuo aukštų kainų. Kaip ministrui – nesolidu ir nerimta.
Jei 50 proc. nuolaida yra taikoma keleivius vežant nuostolingai, tuomet galima pagrįstai paklausti, kas apmokės tokią labdarą, kurią teikia valstybinė įmonė. Atsakymas paprastas – mokesčių mokėtojai, negautų pajamų pavidalu. Kitaip tariant, tai yra dovana mums, mūsų pačių pinigais.
Jei kas nors nori ginčytis, kad valstybinės įmonės pinigai yra tik įmonės pinigai, tuomet galima paklausti, kuo tada valstybinė įmonė skiriasi nuo privačios? Belieka ironizuoti, kad pagrindinis valstybinės įmonės bruožas – daug metų vežant keleivius per maža kaina patirti didelius nuostolius ir dar taikyti nuolaidas.
Noras iš buvimo valdžioje gauti viešųjų ryšių ir politinių dividendų – negeras įprotis. Apogėjus, ko gero, buvo pasiektas tada, kuomet pensijos būdavo pateikiamos vos ne kaip ministrės asmeninis nuopelnas. Gaila, kad nauja valdžia perima senus blogus įpročius tiek sprendimų, tiek viešųjų ryšių srityje.
Nuolaidos, kainodara ir kiti dalykai – gerai. Jos neatsiejama verslo dalis. Bet jei į geležinkelį žiūrime kaip į verslą, tai kodėl tik per šventes? O jei ši nuolaida – “dovana”, tai už tokią dovaną vėliau reikės susimokėti. Vienaip ar kitaip – nerimta.
