Vyriausybės sprendimą ES šalyse laikyti ne 10 proc., o 30 proc. degalų atsargų būtų galima vertinti gerai. Sakau „būtų”, nes iki visiškai gero sprendimo pritrūko dvejų dalykų. Pirma, ES šalyse reikėjo leisti laikyti visas (t.y. 100 proc.) atsargas, o ne tik 30 proc. Antra, net ir dabar, norint degalų atsargas laikyti ne Lietuvoje, tam reikės gauti Energetikos ministerijos leidimą. Kitaip tariant, kai kurios įmonėms gali būti neleista pasinaudoti naujomis galimybėmis.
Kaip ir esu minėjęs anksčiau, Lietuvoje populiaru „perlenkti” ES reikalavimus arba vietinės valdžios norus ar nenorus grįsti neva ES reikalavimais. Ir iš tikro privalomo degalų rezervas yra ES reikalavimas. Tačiau ES nereikalauja atsargų laikyti būtent savo šalyje. Štai kelios iliustratyvios direktyvos2006/67/EB ištraukos (paryškinta mano).
Preambulės 14 straipsnis.
„Naftos atsargos iš esmės gali būti laikomos bet kurioje Bendrijos vietoje. Todėl reikėtų palengvinti atsargų už nacionalinės teritorijos ribų kaupimą. Būtina, kad sprendimus laikyti atsargas už nacionalinės teritorijos ribų priimtų atitinkamos valstybės narės vyriausybė, atsižvelgusi į savo poreikius ir nuolatinio tiekimo garantijas. Jeigu atsargos yra kitos įmonės arba institucijos (subjekto) žinioje, reikalingos išsamesnės taisyklės, užtikrinančios, kad tos atsargos būtų ir kad būtų galimybė jomis pasinaudoti sutrikus naftos tiekimui.”
Preambulės 15 straipsnis
„Norint užtikrinti sklandų vidaus rinkos funkcionavimą, pageidautina skatinti naudotis susitarimais tarp valstybių narių dėl minimalių atsargų, kad būtų skatinama naudotis kitose valstybėse narėse esančiomis saugyklomis. Atitinkamos valstybės narės pačios turi priimti sprendimus dėl tokių susitarimų sudarymo.”
Žinoma, jei esi biurokratas, gali ginčytis, kad direktyvos preambulė yra neprivaloma. Bet tuomet už direktyvos slėptis sunku, nes preambulė išaiškina, ką ES turėjo galvoje, priimdama direktyvą dėl privalomo degalų rezervo. Bet net ir tada, direktyvos 7 straipsnis yra gana aiškus:
„Įgyvendinant šią direktyvą, atsargos įmonėms ar institucijoms (subjektams), esančioms valstybėje narėje, pasirašius tarpvyriausybinius susitarimus, gali būti kaupiamos bet kurios kitos valstybės narės teritorijoje. Atitinkamos valstybės narės vyriausybė priima sprendimą, ar dalį savo atsargų laikyti ne nacionalinėje teritorijoje.”
Taigi, situacija aiški: Lietuvos valdžia gali leisti net ir visas degalų atsargas laikyti ne Lietuvos teritorijoje. Žinoma, gali ir neleisti. Kitaip sakant, priklauso nuo valdžios noro.
Jei neklystu, degalų kainoms augant beveik visi politikai ir valdžios atstovai virkavo dėl nepakankamos konkurencijos, „monopolisto” Mažeikiuose ir grūmojo įvairiausiais vėzdais. Tačiau, atsiradus realistiškai, ir svarbiausia, ekonomiškai pagrįstai, galimybei padidinti konkurenciją degalų rinkoje, ryžtingo žingsnio yra bijoma.
