Vakar Vyriausybė nusprendė ieškoti galimybių optimizuoti valstybės valdomų įmonių veiklą. Iki spalio pabaigos turės būti suskaičiuota, kiek dividendų galima bus surinkti į valstybės biudžetą ateinančiais metais. 2008 – 2011 m. dividendai sudarydavo 0,2-0,5 proc. valstybės biudžeto pajamų (be ES lėšų), pernai – 2,6 proc., o šiemet planuojama surinkti 1 proc. Ūkio ministerija skaičiuoja, kad Lietuvoje yra 137 ūkinę komercinę veiklą vykdančios valstybės kontroliuojamos įmonės, veikiančios energetikos, transporto, miškininkystės ir kituose sektoriuose. Tai – ne pirmas bandymas efektyvinti valstybės valdomų įmonių veiklą, tačiau ar pasirinkta kryptis – nuolat bandyti tobulinti šių įmonių veiklą – yra teisinga?
Kaip rodo Briuselyje įkurtos “New Direction Foundation” vakar išplatinta studija “The Privatisation Goldmine” (“Privatizavimo aukso kasykla”), geriausias būdas valstybės valdomų įmonių efektyviai veiklai užtikrinti yra leisti joms turėti privatų savininką. Skirtingai nuo privačių įmonių, valstybės valdomos įmonės paprastai neturi bankroto rizikos – esant likvidumo problemoms, jos gali gauti valstybės subsidiją. Taip pat, valstybės valdomų įmonių veikloje visuomet pasireiškia ir politiniai motyvai, o tai reiškia, kad siekiama skirtingų, kartais net tarpusavyje prieštaringų tikslų.
Studijoje pateikiamos tokios priežastys, kodėl valstybės valdomas įmones reikėtų parduoti:
1) įmonių efektyvumo didinimas,
2) finansų rinkos stiprinimas.
3) valstybės skolos sumažinimas,
4) valdžios įsikišimo į rinką sumažinimas,
5) konkurencingesnės aplinkos sukūrimas,
6) rinkos disciplinavimo mechanizmas valstybės valdomoms įmonėms,
7) savininkų skaičiaus padidinimas.
Anot studijos autorių, pardavus valstybės valdomas įmones, Ispanija galėtų sumažinti savo skolą 5,9 proc. BVP, Prancūzija – 5,5 proc. BVP, Graikija – 4,1 proc. BVP, Italija – 3,9 proc. BVP.
Svarbu ir tai, kad parduotų įmonių produktyvumas išaugtų apie 19 proc. Turint omenyje, kad sunkią skolų naštą tempiančios Europos Sąjungos narės taipogi kenčia nuo žemo produktyvumo lygio, šių įmonių pardavimas leistų ne tik sumažinti skolą, bet ir paspartinti BVP augimą. Skaičiavimai rodo, kad valstybės valdomų įmonių pardavimas būtų ypač palankus Prancūzijos ekonomikai, kurios produktyvumas išaugtų net 3 proc. BVP. Graikijoje ir Italijoje prodyktyvumas išaugtų 2,3 proc. BVP, Ispanijoje – 2,2 proc. BVP.
Žinant, kad valstybės valdomų įmonių pardavimas yra patrauklus iš ekonominės perspektyvos, studijos autorius stebina tai, kad kol kas mažai valstybių priėmė realius sprendimus. Pavyzdžiui, 2013 m. Portugalija pardavė valstybės valdomų įmonių už 5,5 mlrd. eurų. Tačiau turint omenyje nemažėjančias valstybių skolas ir niūrias ekonomikos augimo perspektyvas, tikėtina, kad jau artėjančiais metais valstybės parduos nenaudojamą nekilnojamąjį turtą ir žemę, taip pat nereikalingą savivaldybių (ar regioninės valdžios) turtą.
Galima pastebėti, kad Lietuvoje politikai dažniausiai nenori parduoti valstybės valdomo turto (ypač jei kalbėtume apie NT), nes “šiuo metu netinkamas laikas”: prieš krizę laikas nebuvo tinkamas, nes rinkos augo ir reikėjo palaukti, kol paaugs dar labiau, o krizės metu – nes reikia palaukti, kol rinkos atsigaus. Akivaizdu, kad “netinkamo laiko” priežastis neparduoti turto tinka ir rinkoms kylant, ir krentant, tad tai tėra patogus pasiteisinimas. Tuo tarpu biudžetui trūkstant lėšų, deja, bet kuris laikas yra tinkamas didinti mokesčius ir krauti dar didesnę naštą ant mokesčių mokėtojų pečių. Siekiant kuo didesnės naudos mokesčių mokėtojams, reiktų pripažinti, kad valstybė – prastas šeimininkas ir nustoti “tobulinti valstybės valdomų įmonių valdymą”. Leidus įmonėms turėti privatų šeimininką, šiuo turtu bus pasirūpinta daug rūpestingiau, iš ko, kaip rodo ekonomikos teorija, laimės ir visuomenė.
