Pastarosiomis dienomis taksi rinkai buvo skirta labai daug dėmesio, tačiau šis įrašas ne apie taksi Vilniuje o apie… taksi Teherane. Taksi rinka yra puikus pavyzdys, kad net ir pačioms komplikuočiausioms problemoms rinka randa tinkamus sprendimus. Pabrėžiu tinkamus. Dažnai rinkos sprendimai yra kritikuojami, dėlto, kad yra netobuli. Bet tobulų sprendimų nėra, tobulų ir nereikia. Žmogus taip pat netobulas. Kaip sako kai kurie anatomai: ir kvėpuoti, ir valgyti per tą pačią burną yra labai prastas dizainas – nes lengvai galima užspringti. Nepaisant to, žmogus veikia. Lygiai taip pat su rinka ir jos sprendimais: jie veikia. Ir veikia daug kartų geriau, nei valdžios sprendimai. Bet užteks teorijos. Žemiau – versta ištrauka iš Economist straipsnio apie Teherano taksi sistemą.
Irano sostinėje kiekvienas automobilis gali būti taksi ir bet kas, norintis pavežti keleivį, taip ir daro.
Londone yra 22 000 „juodųjų” taksi ir dar 49 000 licencijuotų automobilių. (apie vingrybes, kuo šios taksi skiriasi aiškina wikipedia) – Teherane dirba 30 000 licencijuotų taksi, ir dar apie 53 000 taksi be licencijų, nors šis skaičius labai apytikslis. Ir rezultatas visai nėra „Prisukamo apelsino” stiliaus pasaulis su nuolatiniais seksualiniais užpuolimais, ginkluotais apiplėšimais ir visišku visuomenės griuvimu <…> Priešingai, Teherane nukeliauti iš vienos vietos į kitą yra neįtikėtinai lengva, saugu ir nebrangu.
Nesant formalių struktūrų, išsivystė pažangi taksi ekosistema. Klientai gali išsikviesti taksi prie durų arba pasigauti ją gatvėje, tada taksi važiuos vieni (dar baste – uždarytomis durimis). Arba galima paeiti iki vienos iš pagrindinių gatvių ir bet kurioje gatvės vietoje įšokti į vieną iš bendrųjų taksi, kurios kursuoja nustatytais maršrutais tam tikromis gatvėmis, arba nuo vienos aikštės iki kitos. Šios bendrosios taksi visame mieste sudaro didžiulį tinklą. Nelicencijuotos taksi atrodo kaip įprasti automobiliai, bet vairuotojai važiuoja lėčiau, ieškodami klientų, mirksi šviesomis laukiantiesiems ir dažnai laiko šiek tiek pravertą langą, kad žmonės galėtų sušukti, kur važiuoja.
Važinėjant nustatytais maršrutais vairuotojams nebereikia žinoti visų gatvių ar naudotis žemėlapiais. Todėl nelicencijuotiems vairuotojams šie maršrutai patinka (nors tai nereiškia, kad nerastumėte taksi ilgesniam maršrutui ar sudėtingesnei kelionei). Ši sistema papildo miesto viešojo transporto sistemą, kurią sudaro 3 metro linijos, daugybė autobusų maršrutų ir neišvengiami taksi motociklai.
Todėl klientams retai tenka laukti. Piko valandomis taksi ne dingsta, kaip dažnai įvyksta Londone, – jų dar padaugėja. Pasiūla taip pat prisitaiko prie padidėjusios paklausos vakarais, kai žmonės grįžta namo.
Tai kas tinka Iranui, nebūtinai tinka Lietuvai. Ne tokia ir šio įrašo mintis. Esmė tokia – rinkos dalyviai sukuria originalius ir veikiančius sprendimus. Ir jei valdžios atstovai, kuriai nors problemai nemato sprendimų, tai nereiškia, kad sprendimų nesugalvos rinkos dalyviai.
