Kada tik valdžia užsimoja ką nors „auklėti“, gali būti garantuotas, kad dvigubi standartai yra neišvengiami. Didesnis mokesčio tarifas (3 proc.) už nesutvarkytą ar nenušienautą sklypą, skirtas „paauklėti“ sklypų savininkus – puikus pavyzdys.
Nesiveliant į diskusijas apie tokio mokesčio teisėtumą ar teisingumą, akivaizdu yra viena. Savivaldybės administracija yra pasirengusi drausminti visus kitus, bet tik ne save. Paprastai tariant, prieš skubant išrašinėti žmonėms baudas už nenušienautą pievą (nes didesnis mokestis būtent veikia kaip bauda), reikėtų apsižiūrėti, ar idealiai yra sutvarkyti sklypai ir plotai, kuriuos valdo (ar už juos yra atsakinga) savivaldybės administracija. Jei baudos bus taikomos žmonėms, tokios pat baudos turėtų būti taikomos ir savivaldybės administracijai.
Kaip tai galėtų veikti praktikoje, t. y. kaip išvengti situacijos, kuomet savivaldybės administracija tokias baudas mokėtų pati sau, t. y. kai pati save nubaudžia ir pati sau sumoka? Paprastas sprendimas. Taisyklėse, kurios nustato, kada yra taikomas 3 proc. mokestis (o jei tokių taisyklių nėra, jas būtina sukurti), reikia įrašyti nuostatą, kad savivaldybės administracija negali taikyti 3 proc. mokesčio, jei, tarkime, 1000 m. spinduliu yra nesutvarkytų plotų, už kuriuos yra atsakinga savivaldybės administracija (dėl spindulio ilgio galima ginčytis).
Aišku, tai neišsprendžia visų problemų. Žmogus nuosavybę tvarko už savo pinigus, o savivaldybės administracija – už žmonių. Čia apskritai galima kelti klausimą, kokią moralinę teisę nurodinėti žmogui turi tas, kas yra išlaikomas to paties žmogaus sumokamų mokesčių. Ir ar nėra taip, kad „visuomenės tarnai“ staiga tampa „ponais“. Bet čia gilesnė tema. Pradžiai užtektų bent bendrų taisyklių visiems. Kitaip tariant, „auklėtojams“ neprošal būtų siūlomas taisykles pirmiausia prisitaikyti sau.
