Technologijos vystomos kaip niekad sparčiai. Vis daugiau žmonių gali kurti ir pasiūlyti rinkai naujų produktų, dar visai neseniai fantastinėmis laikytos idėjos, tokios kaip plaukiojantys miestai ar miesto centre dangoraižiuose auginamos daržovės, dabar yra realybė. Jų dėka žmogus šiandien mieste gali gyventi kaip niekad patogiai. Kas trukdo ambicingas idėjas įgyvendinti Vilniuje?
Kiekvienas žmogus nori būti savininkas. Galimybė būti savo žemės, savo namų savininku skatina žmogų rūpintis aplinka, ieškoti būdų, kaip aplinką gražinti, kaip gyventi patogiau. Žmogus jaučiasi atsakingas – tik nuo jo ir nuo niekieno kito priklauso, kaip atrodys jo aplinka. Ši atsakomybė skatina ieškoti naujų ir inovatyvių sprendimų bei leidžia įgyvendinti savo tikslus ir svajones. Pavyzdžiui, turėti spalvotą ar netradicinio išplanavimo namą arba ant stogo įsirengti žalią terasą.
Tačiau jeigu gyveni senamiestyje, name, kuris pripažįstamas kultūros paveldo vertybe – o senamiesty tokie beveik visi – tavo galimybės susikurti norimą aplinką yra itin apribotos. Nuo namo pamatų, sienų iki stogo ir net tavo namo vidaus asmenines iniciatyvas kontroliuoja valstybinės institucijos. Pavyzdžiui, Kultūros paveldo departamentas kontroliuoja ir fasado spalvą, ir netgi tokias smulkmenas kaip žmogaus galimybę išsikelti palydovinę lėkštę. Nedarant žalos nei pastatui, nei kaimynams, erdvių transformacija ar bet koks pastato pritaikymas šiuolaikiniams žmonių poreikiams yra griežtai ribojamas.
Dėl galimybės veikti ir turėti daugiau iniciatyvos laisvės žmonės kuriasi miestų pakrasčiuose – nors toliau nuo mokyklų, darželių, darbų ir barų, bet daugiau privatumo ir laisvės. Tai pastebėjo ir vasarį Vilniuje vykusios TEDxVilnius idėjų konferencijos pranešėjas, architektas Mindaugas Pakalnis. Anot jo, žmonės nebenori gyventi stambiaplokščiuose daugiabučiuose, jie nori žalios aplinkos, daugiau privatumo šeimai. Tai yra vienas iš faktorių, kodėl renkamasi gyventi toliau už miesto, paliekant taip vertinamą miesto teikiamą privalumą – infrastruktūrą.
Privatūs investuotojai, nekilnojamojo turto vystytojai, galėtų pasiūlyti inovatyvius sprendimus norintiems gyventi mieste ir kartu siekiantiems išlaikyti privatumą. Nėra objektyvių priežasčių, kodėl šiuo metu apleistos miesto erdvės negalėtų būti pritaikytos žmonių poreikiams. Tačiau miesto planuose – zonos, kuriose nustatyta, kokia galima vykdyti veikla. Gyvenamųjų pastatų statyba galima tik tose miesto teritorijose, kuriose leidžia valžia. Taip ribojamos žmonių galimybes pertvarkyti apleistas, negyvenamas, pagal paskirtį seniai nebenaudojamas erdves, pastatus, juos pritaikant savo ir visuomenės dabartiniams poreikiams.
Dalis apleistų ir nenaudojamų pastatų sunkiai transformuojami ir dėl to, kad jų savininkas – valstybė. Iki šiol nėra oficialių duomenų, kiek kokio turto yra valdoma valžios institucijų. Manoma, kad tokio turto galėtų būti nuo 2 iki 4 tūkst. vienetų, iš viso – maždaug per 1.4 mln. kv. m. Valstybės valdomi ir mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomi pastatai dažnai stūkso miestų centruose, jų priežiūrai stinga lėšų. Dalis tokių statinių galėtų būti išnaudojami efektyviau tiesiog turėdami šeimininką – privatų savininką.
Žmonės kūrybingi ir žino, kaip sukurti miestą, kuriame gera gyventi. Daugiau pasitikėjimo žmonių galimybėmis veikti, palankesnis požiūris į naujus, netikėtus sprendimus pagyvintų miestą, padarytų jį patrauklesniu žmonėms. Netrukdant žmogui būti turto savininku ne tik už miesto, bet ir miesto centre, idėjos apie gražesnį, žmogui patogesnį miestą galėtų tapti realybe.
