Mokėti daugiau nei 1700 Lt per mėnesį už pensiją – neteisinga. Ypač jei nežinai, ar tos pensijos sulauksi. O jei ir sulauksi, tai gali būti garantuotas, kad ji tikrai nebus 1700 Lt. Kai dar pagalvoji, kad po 1700 Lt ir daugiau sumoki kas mėnesį kokius 30 metų, o pensiją gausi tik apie 10-15 metų, tai net ir 1700 Lt atrodo neteisinga. Ar 1700 Lt per mėnesį pensijai yra daug? Vidutinį atlyginimą uždirbantis sumoka apie 550 Lt, minimalų – 340 Lt per mėnesį. Riba, kokią didžiausią pensiją gali gauti – yra. Ribos, kiek daugiausiai gali sumokėti socialiniam draudimui – nėra.
Kur Sodroje yra „teisybė” ar „teisingumas”? Žmogus plušo, dirbo ir sumokėjo valstybei labai daug. Tiek, kad jei jam būtų buvę leista taupyti, jis išlaikytų ne tik savo tėvus ar vaikus, bet dar ir visą giminę. Bet senatvėje jam siūloma tokia pensija, kuri nedaug didesne nei skiriama tam, kuris ne tiek daug dirbo, ne tiek daug stengėsi. Kur čia yra „teisingumas”? Tegul jį čia parodo tie, kurie bando įrodyti, kad tokia sistema yra teisinga.
Kai kas puls sakyti, kad tie žmonės, kurie uždirba daugiau, tai pasiekė ne savo pastangomis ar darbu, o jiems tiesiog pasisekė. Tegul jie parodo nors vieną daug pasiekusį žmogų, kuris už savo pasiekimus gali būti dėkingas tik sėkmei (laimėjimai loterijose nesiskaito). Taip, kai kam sėkmė padėjo. Taip pat, kaip kartais finalo rungtynes padeda laimėti tritaškis paskutinę sekundę. Bet visi supranta, kad sėkmė reikšmę turėjo tik todėl, kad prieš tai buvo dirbama, stengiamasi ir nueinama iki finalo. Tie, kas žmonių pasiekimus priskiria tik sėkmei, turėtų pripažinti, kad visas mūsų visų gyvenimas yra tik atsitiktinių, nuo mūsų nepriklausančių įvykių grandinė, kurioje nėra nei priežasčių, nei pasekmių. Žmones ir jų veiklą tuomet reikėtų apibūdinti ne kaip sąmoningų būtybių, besistengiančių pagerinti savo situaciją sąveiką, o kaip neorganinių dalelių betikslį judėjimą vandens stiklinėje. Taip apie žmones manyti gali tik labiausiai žmonių nesuprantantis žmogus.
Kiti puls sakyti, kad gyvenimas apskritai nesąžiningas. Kad daugiausiai uždirba ne tiek kurie stengiasi, dirba ar užsiima gėrybes didinančia veikla, o tie, kas per pažintis ar suktybes yra gavęs brangiai apmokamą darbą. Tokių atvejų pasitaiko. Bet jie labiausiai paplitę ne gėrybes kuriančioje veikloje (versle, privačiame sektoriuje), o gėrybes atimančioje ir perdalinančioje veikloje (valdžioje, viešajame sektoriuje). Gėrybes kuriantis sektorius (verslas) elementariausiai negalėtų tokiu išlikti, jei jame dominuotų ir atlygį gautų ne besistengiantys, dirbantys ar kuriantys, o nieko produktyvaus nesukuriantys žmonės. Na, o jei kas nors nori taisyti viešojo sektoriaus ydas – tegul taip ir daro, o ne bando tai neva taisyti situaciją neteisinga pensijų sistema.
Dar kiti mandagiai pamirš, kad diskusija yra apie teisingumą ir pradės šnekėti apie „solidarumą”. Tegul. Ką reiškia „solidarumas”? Pagal tarptautinių žodžių žodyną ar Merriem-Webster žodyną „solidarumas” reiškia „bendrumą”, „bendrų interesų turėjimą”, „tarpusavio paramą”. Kokius bendrus interesus turi po 12 valandų per dieną dirbantis ir visą dieną nieko neveikiantis? Kur jų „tarpusavio parama”? Akivaizdu, kad triūsiantis remia tingintį, besiplėšantis – atsipalaidavusį, o ne atvirkščiai. Čia nėra nei bendrų interesų, nei tarpusavio paramos. Yra tik paėmimas iš tų, kas kažką sukūrė ir atidavimas tiems, kas nekūrė ar nesukūrė. Toks vienpusis solidarumas yra baisi solidarumo karikatūra.
Galiausiai bus priminti senjorai, pensininkai, t.y tie žmonės, kurie didžią gyvenimo dalį dirbo prie sovietinės sistemos, ir kuriems pensijas mokėti reikia šiandien. „Kur teisingumas jiems?” klaus kai kurie. Ir čia bus teisūs, bet tik ta prasme, kad žmonės gyvenę sovietmečiu patyrė neapsakomai didelį neteisingumą: pradedant sugriautais gyvenimais, baigiant sugniuždytu potencialu. Bet, ar neteisingumas dabartinių dirbančiųjų atžvilgiu yra pateisinamas tik todėl, kad anksčiau dirbusi karta pati patyrė neteisingumą? Ir jei taip, tai tuomet reikia ieškoti būdų, kaip tą neteisingumo grandinę nutraukti, o ne ją užmesti dar ir kitoms ateities kartoms.
Į pensininkių ir senjorų klausimą yra kitas, paprastesnis atsakymas. Jei senjorų vaikams, t.y. dabar dirbantiems būtų paliekama tai, ką šie sumoka Sodrai kiekvieną mėnesį, vaikai laisvai sugebėtų išlaikyti savo tėvus. Čia būtų tikrasis, teisingasis „solidarumas”, kuriame dauguma dalyvautų, net ir be papildomo paraginimo.
Galiausiai, nereikia pamiršti, kad Lietuva sovietinėje sistemoje negyvena jau seniai. Jei nuo pat pradžių būtų buvusi sukurta sistema, kuri pinigus būtų kaupusi ir investavusi, o ne tiesiog dalinusi, tai dabar į pensiją išeinantys žmonės būtų daug labiau savimi pasitikintys ir nepriklausantys nuo valdžios malonių, nusiteikimų ar nuotaikų pokyčių prieš ir po rinkimų.
Ką visa tai turi bendro su iš pažiūros techniniu klausimu dėl „Sodros lubų”? Dabartinė pensijų sistema savyje maskuoja didelį neteisingumą. Sumoki mažai, gauni mažai. Sumoki daug, gauni irgi nedaug. Apriboti, kiek daugiausiai per mėnesį šiai sistemai turėtų sumokėti žmogus yra pirmas mažas žingsnelis šios sistemos ištaisymui.
