Tarp neseniai pasirodžiusių mokesčių darbo grupės pasiūlymų šmėžuoja vienas įdomus pasiūlymas – didinti kapitalo prieaugio mokestį. Iš tikro, visuomenė, kurioje mes gyvename, vadinama kapitalistine. Verslininkų rankose esantis kapitalas yra bet kokios ekonominės veiklos pagrindas (vadinasi, ir potencialus mokesčių šaltinis!), todėl nenuostabu, kad jis susilaukia valdžios atstovų dėmesio. Tačiau kapitalistinės visuomenės pavadinimas klaidina. Visų pirma jis sukuria įspūdį, kad šioje visuomenėje visa galia ir valdžia priklauso „kapitalistams” – suprask, verslininkams, kurie valdo įmones, gamyklas ir samdo darbuotojus. Vis tik šiandien mūsų visuomenėje visa galia priklauso ne verslininkams, bet klientams.
Sėkmingi verslininkai kartais lyginami su aristokratais ar net karaliais. Tačiau verslininkai nėra jokie valdovai, jie neturi jokios galios, kuri prieš tai jiems nebūtų suteikta jų klientų. Už karaliaus įsakymų nevykdymą visada gresia bausmė, o net ir moderniose demokratinėse valstybėse visi įstatymai galų gale atsiremia į vieną dalyką – policiją, kuri jėga baudžia įstatymų nesilaikančius. Jeigu už visų įstatymų nestovėtų policijos jėga ir konkrečios bausmės grėsmė, įstatymai tebūtų tušti žodžiai ant popieriaus. Verslininkai, priešingai, neturi kuo grasinti. Jie gali tik prašyti ir siūlyti. Vienintelė jų jėga, vienintelis pranašumas – turtas. Tačiau ir šį turtą jie gauna iš vartotojų, iš kiekvieno žmogaus, kuris perka jų siūlomas prekes ir paslaugas.
Žymus austrų ekonomistas L. von Misesas rinką vadino kasdiene demokratija. Joje kiekvienas išleistas centas yra balsas, už tai kas, ko, kaip ir kada nori. Kiekvienas vartotojas pirkdamas parodo, kokių paslaugų jis nori ir kokia forma jis nori tas paslaugų gauti. Jei pirkėjams svarbu pigios prekės, o ne jų kokybė, jie „balsuoja” už tą verslininką, kuris veža pigias prekes iš Kinijos. Jei svarbu kokybiškos prekės, jie „balsuoja” už verslininką, kuris veža prekes iš Vokietijos, Amerikos ar kitų šalių, gaminančių brangiau, bet galbūt geriau.
Kai verslininkas naudojasi savo sukauptu turtu, jis išleidžia tuos „balsus”, kuriuos jam prieš tai suteikė žmonės, pirkdami jų paslaugas ar prekes. Taigi rinkoje sukauptas turtas atitenka tik tiems, kurie mums, vartotojams, duoda tai, ko mes norime. O vartotojų norai yra labai nepastovūs ir sunkiai nuspėjami. Jie neprisiriša prie konkrečių verslininkų. Vos tik kažkas pasiūlo geresnę kainą, geresnę prekę, arba net tokį nereikšmingą dalyką kaip geresnę pakuotę, jie greitai pamiršta tuos žmones, kurių paslaugomis naudojosi anksčiau. Taigi uždirbti pelną versle nėra lengva – verslininkas turi visada prisitaikyti prie vartotojų užgaidų ir tą daryti geriau nei visi jo konkurentai. Pelnas yra ženklas verslininkui, kad jo paslaugos reikalingos ir tinka vartotojams. Tačiau jis yra ženklas, kad toje rinkoje yra vietos ir kitiems, yra vietos konkurentams. O kai dvi įmonės konkuruoja dėl klientų siūlydamos vis mažesnes kainas, geresnes prekes ar geresnį aptarnavimą vėl laimi vartotojai.
Taigi kapitalistinėje visuomenėje galios santykis yra visai kitoks, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio – verslininkai yra priklausomi nuo vartotojų ir dirba pelningiausiai, kai geriausiai tarnauja savo klientams. Tą rodo ir LLRI atliktas gyventojų nuomonės tyrimas. Nuomonę apie verslininkus labiausiai formuoja gyventojų asmeninė patirtis perkant prekes ar paslaugas iš verslininkų. Net 40% respondentų sakė, kad tai, kaip juos aptarnauja kaip klientus, lemia jų požiūrį į verslininkus. Protingi verslininkai visų pirma rūpinasi savo klientais – nes mes, vartotojai, esam tikrieji šios visuomenės valdovai.
