Valstiečių laikraščio straipsnis apie tai, kad 30 proc. trąšų rinkos užima kontrabandinė arba nelegali produkcija skamba kaip paskutinis gedulingo maršo akordas. Ne tik dėl mokesčių nesurinkimo besirūpinančiai centrinei valdžiai, bet apskritai legalia veikla užsiimantiems žmonėms. Jei įvežamos ir pardavinėjamos net jau ir kontrabandinės trąšos, tai kyla esminis klausimas, ar yra dar prekių, kurios nepardavinėjamos „šešėlyje” arba „pilkojoje ekonomikoje”?
Šešėlis, nelegali prekyba ar kontrabanda nėra vien uždraustų prekių (pvz., ginklų ir narkotikų) ar apmokestintų prekių (pvz., alkoholio ir cigarečių) importas ir pardavimas. Šiuo metu visą Lietuvos ekonomiką yra persmelkusi nelegali veikla. LLRI tyrimo duomenimis, kas antras parduodamas cigarečių pakelis yra nelegalus. Asmeninių finansų instituto duomenimis – daugiau nei pusė „oficialių bedarbių” gauna su darbu susijusių pajamų. Sąrašą būtų galima tęsti iki begalybės.
Esminė viso to problema yra ne nesumokami mokesčiai ar nusikalstamo pasaulio gaunamos pajamos (nors abu dalykai, be abejo yra didelės problemos). Esminė problema – žmonės savo protą, išmonę ir verslumą skiria ne legaliai veiklai, o nusikaltimui. Dalis žmonių žinias, kompetencijas, nuojautą, vietinės situacijos žinojimą ar net mokslines žinias naudoja ne įmonių, produktų ar inovacijų kūrimui, o nelegaliai ar nusikalstamai veiklai. Visi mėgsta kalbėti apie „protų nutekėjimą” arba „darbo jėgos nutekėjimą” į užsienio šalis. Tačiau kiek protų ir rankų nutekėjo į nelegalią veiklą?
Aišku, kiekvienas turi atsakyti už savo veiksmus, ir teisinti nusikaltimų nėra pagrindo. Bet jei nelegalią veiklą iššaukia nepagrįsta valdžios politika, tuomet kyla pagrįsta abejonė, ar tokia politika yra naudinga? Jei (aukšti) mokesčiai stumia verslą į šešėlį, ar naudingi aukšti mokesčiai? Jei aukšti akcizai skatina kontrabandą, ar naudingi aukšti akcizai? Sąrašą irgi būtų galima tęsti iki begalybės.
