Atrodė, kad įvairiausio plauko antiglobalistų judėjimas jau buvo beišsikvėpiąs, tačiau G-8 susitikimas jam įpūtė naujos ugnies. Nieko nuostabaus, tokia marga minia kartu gali veikti tik spontaniškai, t.y. susimobilizuoti kokiam nors konkrečiam, proginiam veiksmui.
Anarchistai globalizacijos nekenčia, nes jiems ji asocijuojasi su globalia valdžia. Komunistams globalizacija reiškia už nesuvaldomą kapitalizmo idėjų ir geriausio tų idėjų pagrindimo – materialinės gerovės – sklaidą. Interesų grupės globalizacijos bijo, nes ji grasina sugriauti jų išsikovotas patogias veiklos sąlygas. Žalieji globalizacijos nemėgsta nes ji neša ekonominį vystimąsi „trečiojo pasaulio“ šalims, o tai dažniausiai reiškia didesnį žmogaus poveikį aplinkai.
Kaip teisingai pastebi rašantieji apie globalizaciją, pvz., Legrain, Norberg, Friedman ar Jonušys, protestai prieš globalizaciją, nepaisant retorikos, skirti skleisti protestuotojų įsivaizduojamo utopinio pasaulio idėjoms, tiesiog atstovauti savo interesus, o ne realiai pagerinti neturtingųjų ir nuskriaustųjų padėtį. Kaip kitaip galima paaiškinti, pvz., P. Korėjos ūkininkų protestą (vykusį PPO susitikimo metu) prieš tarifų importuojamiems ryžiams mažinimą?
Banali tiesa yra tai, kad geriausias pasaulio neturtingųjų draugas yra ekonominis vystimasis, o ne gero gyvenimo išpaikinti, Che Guevaros marškinėliais pasidabinę vakariečiai.
