Turiu įtarimą, kad po šitos savaitės karščių viešasis sektorius masiškai prisipirks kondicionierių, gal net jau parengti viešojo pirkimo dokumentai. Į troleibusus, ligonines, poliklinikas, gal ir ministerijas. Skaitau internete – troleibusas kaip pirtis, gimdyvės gauna karščio procedūras. Tie, kurie važiuoja, gimdo, laukia poliklinikos eilėse – ne tik skaito, bet ir kenčia karštį. Tie, kurie teikia šias viešąsias paslaugas – girdi skundus. Neabejoju, kad jei mano spėjimai pasitvirtins, sprendimas dėl kondicionierių pirkimo bus lengvas, o dalis gyventojų netgi pagirs valdžią už rūpestį žmogumi.
Ir čia pagalvojau, kad jei taip valdžia padarys, tai pasielgs chrestomatiškai „valdiškai”. Tiesiog pasilyginau su savimi. Kadangi gyvenu palėpėje, kaip kokia katė ant įkaitusio skardinio stogo, kasmet būna kokia savaitė kita, kai būna per karšta, norėtųsi vėsiau. Tačiau neperku kondicionieriaus – manau, kad dėl savaitės, o net ir dėl mėnesio – man per brangu. Nors, galvoju, kad skirtingai nei valdžia, neturiu tokių milžiniškų skolų, tad esu “arčiau” šios ne pirmojo būtinumo prekės. Vis tik esmė ne skolose ar pajamose, bet tame, kad aš kondicionieriui turėčiau išleisti savo pinigus, o štai viešasis sektorius – svetimus (ir mano tarp jų). O svetimus pinigus leisti, ir lengva, ir malonu, o jei dar kas nors bus patenkintas (troleibuso keleivis, gimdyvė ) – kaip kilnu.
Taigi, viskas greičiausiai įvyks tradiciniu būdu. Aš nepirksiu kondicionieriaus, nes man per brangu, bet viešasis sektorius greičiausiai apsipirks, pasiremdamas šiomis karštomis dienomis ir kilniais tikslais, tada viešojo sektoriaus išlaidos augs, tada reikės naujų ir daugiau mokesčių, tada mano galimybės įsigyti kondicionierių mažės ir tols.
Pagalvojote ši istorija apie mane ir kondicionierių? Ne – ji apie mus ir daugumą valdžios pirkinių!
