Viena iš įdomiausių paskaitų šiandien buvo paskaita apie verslumą islamo pasaulyje. Skirtingai nuo daugelio kitų pasaulio religijų, islamo įkūrėjas buvo verslininkas – klestintis pirklys iš Mekos Muhamadas. Iš užrašytų tradicijų apie pranašą Muhamadą (hadiz) galima spręsti, kad pranašas buvo teigiamai nusiteikęs laisvos rinkos atžvilgiu. Vieną kartą jis buvo paprašytas nustatyti kainas turguje, nes kai kurie pirkliai savo prekes pardavinėjo „per brangiai“. Pranašas atsisakė nustatinėti kainas, nes „tik Alachas [Dievas] valdo kainas“. Taip pat yra daug pranašo teigiamų pasakymų apie prekybą ir pelno uždirbimą.
Islamo atvirumas verslui ir verslumui buvo viena iš didingos viduramžių musulmoniškos civilizacijos priežasčių. Islamo pasaulis buvo prekybos kelių „širdyje“, o musulmonų pirkliai buvo vieni iš bankininkystės pradininkų: vietoje to, kad iš vieno krašto į kitą gabentų sunkų auksą, musulmonų pirkliai pradėjo naudotis popieriniais čekiais (vadintais „sakk“, vėliau anglų kalba tai buvo pavadinta čekiu).
Viena iš Šaria (musulmoniškoje teisės tradicijoje) įtvirtintų apsaugų yra nuosavybės apsauga, o tai reiškia, kad musulmonai turėjo teisę į nuosavybės apsaugą anksčiau už kai kurias kitas šalis. Šaria veikė kaip limitas šalių valdovų įtakai, pavyzdžiui, Mogul imperijos valdovas norėjo padidinti mokesčius vienai iš gyventojų grupių (indams), tačiau negalėjo to padaryti, nes tai buvo prieš Šarią.
Apskritai liberalesnės minties mokyklos klestėjo tuose regionuose, kur buvo daugiausia prekybos. Vienas iš žymiausių laisvarinkiškų musulmonų mąstytojų buvo Ibn Khaldun, kuris prieštaravo valstybės įsitraukimui į gamybą, teigė, kad mokesčiai ir tarifai varžo prekybą ir gamybą. Taip pat jis teigė, kad dideli mokesčiai šalį gali paversti skurdžia (labai tinkama įžvalga šiandienos Lietuvai!).
Tad kas atsitiko su tokia pažangia civilizacija, kodėl ji retai pateikiama kaip pavyzdys? Pasikeitus prekybos keliams, nebeliko tos dinamikos, kuri buvo pastebima tokiuose miestuose kaip Bagdadas. Šaria teisės tradicija nebuvo reformuota, tad ji tapo tarsi užšaldyta. Tačiau tai nereiškia, kad laisvarinkiškos reformos negali būti vykdomos musulmoniškuose kraštuose. Iš Turkijos kilęs lektorius pateikė Turkijos pavyzdį, kur 1980-aisiais buvo įgyvendintos tokios reformos. Kartu su tuo iškilo iš verslininkiška klasė žmonių, kurie neskiria viso savo pelno prabangai, bet skiria jį naujoms investicijoms arba labdarai.
Apibendrinant galima pasakyti, kad musulmoniškame pasaulyje galima rasti tiek socialistinių, tiek liberalių pažiūrų. Nors Korane kalbama apie paramą stokojantiems asmenims, tai toli gražu dar nereiškia, kad šią paramą turi teikti valstybė. Iniciatyvos ir sprendimų rinkoje suteikimas individams ir privačiam sektoriui, o ne valdžiai yra viena pagrindinių musulmoniškos liberalios tradicijos minčių.
