Mieli skaitytojai, artimiausiomis dienomis norėčiau pasidalinti įspūdžiais iš Acton universiteto programos, kurioje šiuo metu dalyvauju. Acton institute Grand Rapids mieste Mičigano valstijoje, JAV vykstanti programa trunka kiek mažiau nei savaitę, tačiau šis trumpas laikas žada būti labai turiningu. Šiandien vyksta “pamatiniai” kursai pirmąkart dalyvaujantiems, o nuo rytojaus lankysiu pasirinktus kursus (kiekvienos sesijos metu galima rinktis net iš 6 skirtingų kursų). Kursų spektras išties platus, pradedant krikščionybės ir ribotos valdžios idėja ir baigiant verslumu Artimuosiuose Rytuose, pensijų ir demografijos klausimais, ir kt. Pasiskaityti daugiau apie šią programą galite čia.
Šiame įraše – apie ekonominį mąstymą. Viena iš pagrindinių ekonomikos įžvalgų yra ta, kad žmonės atsiliepia į paskatas sistematišku ir nuspėjamu būdu. Nors tai yra pamatinė ir pakankamai akivaizdi įžvalga, manyčiau nepelnytai apie ją dažnai pamirštama. Paskaitos metu buvo pateiktas paramą duodančių valstybinių institucijų pavyzdys. Šios institucijos veikia tam, kad padėtų paramos stokojantiems žmonėms, tačiau institucijose dirbančių žmonių paskata yra išlaikyti savo darbą. Vadinasi, institucijų darbuotojai yra suinteresuoti, kad būtų žmonių, kuriems reikalinga parama! Nuo savęs galėčiau pateikti kitą pavyzdį: bedarbio pašalpa yra finansinė paskata neturėti darbo; nors tokios pašalpos davimo tikslas yra geras – padėti darbo netekusiam žmogui, galiausiai tai atsigręžia prieš patį žmogų, nes skatina jį likti be darbo ir gyventi iš pašalpos.
Paskaitos metu taip pat buvo kalbėta apie laisvus mainus. Kai dvi pusės savanoriškai dalyvauja mainuose, tai reiškia, kad jos abi mano gausiančios daugiau, negu duoda. Svarbu pabrėžti, kad šitaip manyti turi mainuose dalyvaujantys individai, o ne stebėtojas iš šalies. Lietuvoje mes dažnai girdime apie už minimalią algą dirbančius ir dėl to išnaudojamus darbuotojus, JAV populiarus pavyzdys yra išnaudojami imigrantai iš Pietų Amerikos. Tačiau tai, kad šie žmonės savanoriškai įžengia į tokius mainus parodo, kad jie mano gausią naudos iš šių mainų, nepriklausomai nuo to, ką apie tokius mainus pasakytų stebėtojas iš šalies.
Pabaigai šis tas apie alternatyvius kaštus, kurie nurodo geriausią alternatyvų išteklių panaudojimą – t.y. alternatyvūs būdai, kaip aš galėjau panaudoti savo pinigus arba savo laiką. Kartais tam tikros paslaugos gali būti nemokamos, tačiau norint jas gauti, reikia sugaišti laiko. Tai reiškia, kad nors realiai pinigų neišleidai, sugaištą laiką galėjai paskirti kitur – ir tuo metu galbūt uždirbti pinigų. Buvo pateiktas pavyzdys vaiko su specialiais poreikiais: jis turi teisę nemokamai mokytis, tačiau prieš tai reikia praeiti specialią komisiją. Komisijos susitikimo metu laiką eikvoja tiek vaiko tėvai (kurie tuo metu negali dirbti), tiek susitikime dalyvaujantys gydytojai, mokytojai ir pan. Taigi nors ši paslauga vaikui bus suteikta nemokamai, tai tik reiškia, kad tėvams nereikės išsitraukti piniginės – bet nėra įskaičiuojama, kiek laiko tam buvo sugaišta. Vadinasi, institucijos sukuria specialius barjerus, kad žmonės nepasinaudotų tam tikromis nemokamomis paslaugomis.
Atviras klausimas diskusijai: normalu, kad žmogus turėtų įdėti kažkiek pastangų, kad gautų socialinę paramą arba paslaugas iš biudžeto (kitaip būtų didelė tikimybė, kad paramai skirti pinigai yra švaistomi skiriant juos ir tiems, kam tų pinigų nereikia), tačiau kokio masto arba kokio sunkumo turėtų būti tos pastangos?
