Ketverius metus prasimokęs Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete, dabar klausydamas paskaitų dažnai suku sau galvą, kodėl pasiryžau dar dvejiems. Nepaisant to, kartais paskaitoje sudomina vietos, kuriose pasiseka aiškiai apčiuopti fundamentalius skirtumus tarp tradicinės, “mainstream” ekonomikos ir austrų ekonominės mokyklos teorijų.
Išvadų skirtumai yra akivaizdūs, tačiau įdomiausia būna tuomet, kai pasiseka apčiuopti skirtumus prielaidose. Manau, jog šių skirtumų analizė ir lyginimas yra vienas iš geriausių būdų nustatyti, kurios ekonominės mokyklos išvados yra artimiausios realybei.
Neseniai ypač sudomino dalyko “mikroekonominė analizė” monopolinės situacijos rinkoje analizė ir interpretavimas. Monopolisto naudos maksimizavimo uždavinys apibrėžiamas kaip tas, kuriame vienas žaidėjas rinkoje gali nustatyti bet kokią rinkos kainą pasirinkdamas, kokį prekės kiekį gaminti. Tuomet matematiškai arba grafiškai išvedama, kiek prekės monopolistas gamins ir tieks į rinką maksimizuodamas savo pelną. Šis kiekis palyginamas su tuo, kuris būtų pagaminamas tobulosios konkurencijos sąlygomis ir daroma išvada, jog monopolistas gamina mažiau. Sakoma, jog monopolizuotoje rinkoje nėra maksimizuojama bendra gerovė, kadangi vartotojas nukenčia daugiau, nei monopolistas gauna pelno, lyginant su tobulos konkurencijos atveju. Nuo šios išvados iki rinkos reguliavimo – tik vienas žingsnis.
Didžiausias šios analizės klaida (žinoma, neskaitant visų milžiniškų ekonominės realybės supaprastinimų matematiškai išreiškiant vartotojo naudingumo funkcijas (kiek naudos vartotojas gauna iš tam tikro kiekio prekės), paklausos ir pasiūlos kreives)man pasirodė uždavinio pradžioje suformuluojama prielaida, jog monopolistas gali nustatyti bet kokią rinkos kainą pasirinkdamas gaminamos prekės kiekį. Jei kalbėtumėme apie rinkos situaciją, kuomet joje yra tik vienas gamintojas, tačiau nėra sudaryta jokių dirbtinių, teisinių, valdžios nustatytų barjerų kitiems gamintojams ateiti į šią rinką, gamintojas niekada negalės savo praduodamos prekės kainos nustatyti visiškai laisvai. Jo nustatomą kainą visuomet riboja potenciali konkurencija, kuri gali atsirasti tuomet, kai pakėlus kainą iki tam tikros ribos į rinką jau apsimoka ateiti kitam gamintojui. Šioje vietoje mikroekonominės analizės išvados subliūkšta.
Tuomet labai dažnai pasitaikantį požiūrį, jog vienas žaidėjas rinkoje (monopolistas), jei jo buvimui nėra sukuriami dirbtiniai barjerai, yra neišvengiamai vartotojui kenkianti situacija, tenka paneigti. Atvirkščiai, gali būti, jog vienas rinkos žaidėjas kaip tik geriausiai patenkina vartotojo poreikį, kadangi dėl masto grąžos gali gaminti ir parduoti prekę pigiau, o jo kainos didinimą riboja potencialūs konkurentai.
Ekonomikoje, kaip tikriausiai ir visuose kituose moksluose, yra daug įvairiausių mitų. Monopolinės situacijos vertinimas tradicinių ekonomistų akimis yra vienas iš jų.
