Naujos laisvalaikio praleidimo formos visuomet susilaukdavo dalies visuomenės kritikos ir pasmerkimo. Buvo teigiama, kad valsas kenkia sveikatai (dėl sukimosi), romanai propaguoja amoralų elgesį, o televizija iš žmonių atima gyvenimus. Tačiau nei viena iš šių blogybių toli gražu net neprilygsta kompiuteriniams žaidimams, kurie, pasirodo, moko vaikus žudyti ir šiaip visokių blogybių.
Visų pirma, daugelis susirūpinusių politikų tikriausiai nežino, kad kompiuteriniai žaidimai jau seniai nebėra vaikų užsiėmimas: JAV vidutinis žaidėjo amžius yra apie 33 metus, D. Britanijoje apie 25; žaidimų konsolės ar personaliniai kompiuteriai reikalingi dabartiniams žaidimams kainuoja tikrai ne vaikiškas kainas.
Antra, patys žaidimai nepropaguoja savaiminio blogio ar smurto. Smurtas ir prievarta žaidimų scenarijuose yra tik priemonė didesniam gėriui pasiekti (išgelbėti įkaitus, pasaulį ir pan.). Be abejo galima teigti, kad tai negali naudojama pateisinti smurto ir prievartos, tačiau tuomet taip pat turėtume smerkti pasakas apie karžygius, riterius ar net tris paršiukus.
Trečia, nemažoje dalyje žaidimų netinkamas elgesys yra baudžiamas. Pvz., Lineage virtualiame pasaulyje, už kitų žaidėjų nužudymą prarandamos įvairios privilegijos, o pats žudikas tampa visų kitų žaidėjų taikiniu. Ko gero labiausiai kritikuojamame Grand Theft Auto (GTA) beprasmis smurtas paprasčiausiai neapsimoka. O kai kurie žaidimai, pvz., Halo 2, leidžia pabūti skirtingose barikadų pusėse ir suprasti, kad ir priešininkas, ir pagrindinis herojus yra vedami kilnių motyvų.
Galiausiai, jei jau prakalbome apie vaikus, šeimos nariai, o ne valstybė, ar juo labiau ES, nusprendžia, kokios laisvalaikio praleidimo formos tinka jų vaikui ir kokios ne. Nesidomėjimas tuo, ką veikia vaikas turi žymiai blogesnių pasekmių.
