Užpraeitą savaitę Britų Aukščiausiasis Teismas nusprendė, kad Al Gore “šedevras” “Inconvenient Truth” yra “profesionaliai pagamintas” ir “galingas”, tačiau “politinis”, “alarmistinis” ir “perdedantis”. Kitaip tariant nelabai kuo besiskiriantis nuo kitų “profesionaliai pagamintų”, “galingų” ir “perdedančių” vaizdo kūrinių, kuriuos transliuoja įvairios televizijos.
Be abejo, logiška klausti, nuo kada mokslinius faktus nustatinėja teismas? Tačiau neskubėkite teisti. Dabartinis debatas apie klimato kaitą iš esmės irgi įspraustas į politinį – teisinį lygmenį. Net paties IPCC darbo metu mokslininkus įtakoja valdžios atstovai. Al Gore taip pat yra ne mokslininkas, o politikas ir jokiu būdu ne IPCC narys. Galiausiai pagrindiniais argumentas, kuriuos naudojamasi tildyti diskusijas klimato kaitos klausimu yra tariamas „konsensusas“, nors mokslinis faktas nėra ir nebuvo nustatomas konsensuso būdu.
Grįžtant prie pagrindinė minties, teismas turėjo įsikišti ne dėl noro užsiimti moksline veikla, o todėl, kad Britų valdžia nusprendė
nusiųsti „Inconvenient Truth“ visoms mokykloms kaip mokymosi priemonę. Vienas tėvui užprotestavus, kad „Inconvenient Truth“ pažeidžia nuostatą, kad švietimo procesas negali būti naudojamas propaguoti politinių pažiūrų, prireikė teismo įsikišimo.
Teisėjas savo sprendimą grindė lygindamas IPCC ir Al Gore teikiamus teiginius. Nors teisėjas ir nėra mokslininkas, tačiau jis (kaip, beje, ir kiekvienas iš mūsų) gali palyginti, ką sako IPCC ir ką savo filme sako Al Gore. Jei Al Gore teigia, kad Ramiojo vandenyno salų gyventojai turėjo masiškai persikelti į Naująją Zelandiją, tačiau realybėje to neįvyko; jei Al Gore teigia, kad jūros lygis pakils septyniais metrais, o IPCC – apie 50 cm, nereikia būti klimato mokslininku, kad nuspręsti, kuris perdeda.
Be abejo, galima sakyti, kad nieko čia blogo, jei vaikus truputį pagąsdintume, kad reikia rūpintis gamta ir pan. Tačiau neteisingi duomenis sukuria klaidingą pasaulio suvokimą, o klaidingas suvokimas veda prie blogų sprendimų, ypač kuomet vaikai tampa suaugusiais. Žmogaus keliamas klimato šiltėjimas nėra aktualiausia ir didžiausia dabartinė problema. Todėl mūsų turimus ribotus ekonominius resursus (jei jau nusprendėme spręsti pasaulio problemas) būtų galima skirti žymiai opesnėms dabartinėms problemoms (nuo maliarijos iki AIDS), o ne švaistyti lėšas stengiantis išspręsti problemas, kurios gali kilti už 100 metų.
„Galbūt“, sakysite jūs, „Tačiau mes gi ne paveldėjome pasaulį iš savo tėvų, o pasiskolinome iš savo vaikų“ (įdomu, kas sugalvojo šią frazę?). Čia tinka Michael Crichton mintis, kad mes visiškai nežinome kaip gyvens karta 100 metų po mūsų ir su kokiomis natūralaus pasaulio* problemomis ji susidurs, taip pat, kaip žmonės prieš 100 metų sunkiai ką galėjo patarti mūsų kartai.
* Tačiau, manau, tikėtina, kad žmones už 100 metų kamuos tos pačios savo pačių susikurtos problemos, kylančios iš žmonių ekonominių ir valdžios santykių.
