Klimato kaitos alarmistai šią nors ir karštą vasarą turėjo pasijusti nejaukiai. Netyčia paaiškėjo, kad ne 1998-ieji, ir net ne 2006-ieji, o 1934-ieji buvo karščiausi metai JAV istorijoje. Nors NASA dar visai neseniai plačiai publikavo šiuos duomenis, vieno “blogerio” pastabos privertė NASA peržiūrėti duomenis ir juos pakeisti.
Šis atvejis puikiai iliustruoja keletą aktualių dalykų klimato kaitos diskusijose. Pirma, priešingai nei teigia klimato kaitos alarmistai
“viskas nėra aišku”, o pastovus mokslo kvestionavimas naudingas ir būtinas tiesai pasiekti. Jei specialistai suklydo skaičiuodami praeities temperatūras, visiškai natūralu kvestionuoti kompiuterinių modelių pateikiamais ateities temperatūrų prognozes.
Antra, jei išsilavinęs “blogeris” pastebėjo klaidą tokios prestižinės institucijos kaip NASA darbe, visiškai tikėtina, kad panašių klaidų, netikslumų ir kitų neatitikimų yra ir kitų šioje srityje dirbančių organizacijų darbuose. Be to, pasirodo, nereikia būti “pripažintu specialistu”, kad galėtum suprasti kai kuriuos su šiuo mokslu susijusius dalykus. Mokslo pagrindas yra
tiesa, o ne tai, kas ją pasako. Deja pastaruoju metu išryškėjo keletą “nemokslinių” tendencijų: (1) teigiama, kad supratime apie klimato kaitą egzistuoja konsensusas (kurio iš tikro nėra), ir (2) šis tariamas konsensusas pateikiamas kaip mokslinio fakto įrodymas (nors konsensusas apskritai negali būti fakto įrodymu).
Trečia, klaidos, netikslumai ir pan. yra natūralus ir savaime suprantamas mokslinio proceso elementas. Tačiau problema yra tai, kad klimato kaitos alarmistai siekia traktuoti dabartinius mokslinius darbus (tiesa, tik tuos, patvirtinančius jų idėjas) kone kaip šventąjį raštą, o, išdrįsę juos kritikuoti prilyginami naftos kompanijų finansuojamiems holokausto neigėjams.
Ketvirta, žiniasklaida plačiai publikavo šiuos duomenis, kad paskutinis dešimtmetis yra karščiausias istorijoje ir pan., tačiau rimtai abejoju, kiek iš šių žiniasklaidos priemonių išspausdins bent kažką panašaus “Pamenate tą mūsų straipsnį apie beprecedentinius karščius? Na, ne tokie jie jau ir beprecedentiniai”. Net labiau tikėtina, kad daugelis leidinių šią žinią visiškai ignoruos – straipsniai apie katastrofas visada populiaresni nei straipsniai apie nuobodžią realybę.
