Jei Lietuvių tautoje vyrauja nuostata, kad lietuvis yra gudrus asmuo ir bet kokioje situacijoje ras kaip išpešti sau naudos, pavyzdžiui, visada ras būdą kaip apeiti jam nepriimtiną įstatymą, tai kuriant įstatymus, visas lietuvio išradingumas staiga išnyksta.
Lietuvoje dažnai įstatymai būna paprasčiausia kitur taikomų reguliavimų kopija, ES direktyvų pažodinis nurašymas ar paprasčiausio ir lengviausiai įgyvendinamo, bet nebūtinai efektyviausio reguliavimo taikymas. Pakankamai retai siūlomi įstatymai būna novatoriški ir pasiūlantys netradicinį požiūrį į reglamentuojamą dalyką (čia neturimi omeny kvaili, absurdiški ir visiškai netikslingi įstatymų siūlymai, kurių, deja, pasitaiko Lietuvoje).
Šiuo atveju lietuvišką išradingumą turbūt užgožia lietuvių kuklumas, konformizmas ar nepasitikėjimas savo jėgomis. Tačiau jei valdžia, pavyzdžiui, siekia, kad Lietuvos ūkio esmine konkurencingumo varomąja jėga taptų inovacijos, ar nebūtų verta valdžiai parodyti savo piliečiams ir visam likusiam pasauliui pavyzdį ir nors kartais savo pačios veikloje ieškoti inovatyvių sprendimų?
