Apie viešųjų pirkimų problemas kalbama daug, bandoma atsakyti ne tik KAIP švariai ir teisėtai vykdyti pirkimus, bet ir KĄ pirkti. Teoriniai pamąstymai nors ir atspindi problemos esmęs, dažnai gali pasirodyti nutolę nuo realios situacijos ir kasdieninių aktualijų. Konkretūs pavyzdžiai puikiai iliustruoja ir suteikia spalvų egzistuojančioms problemoms.
Štai puikus pavyzdys, kai netgi tobulai atsakius į klausimą – kaip pirkti, dažnai lieka daug abejonių dėl klausimo – ką pirkti. Šiaulių miškų urėdija perka visureigį ir reikalavimuose nurodo, jog automobilis privalo turėti “Bluetooth” įrangą, ne mažesnius nei 16 colių lengvo lydinio ratlankius, automatinę greičio palaikymo sistemą, pageidaujama, jog automobilis būtų „metallic” spalvos, būtinai turi turėti 6 laipsnių pavarų dėžę, informacinį borto kompiuterį, nurodomas netgi minimalus automobilio ilgis. Raseinių miškų urėdams visureigyje būtinai reikia šildomų sėdynių, ir milimetrų tikslumu nurodomi minimalūs visureigio išmatavimai, štai automobilio kėbulo ilgis turi būti NE MAŽIAU nei 5200 milimetrų.
Aš suprantu, kad miškas ne juokas, atvažiavęs be lengvo lydinio ratlankių rizikuoji būti išjuoktas miško žvėrelių, o be “Bluetooth” miško teritorijos niekaip neapžiūrėsi, darbų nenudirbsi. Tik idomu, ką apie tokias “butinybes” mano eilinis mokesčių mokėtojas iš savo kišenės finansuojantis urėdijų prabangą. Juk urėdijos – valstybinės įmonės, jų pelnas priklauso mums visiems.
Šiuo metu Vyriausybėje yra svarstomi pasiūlymai suteikti urėdijoms strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių statusą. Tikrai sunku suprasti, kodėl miškai galėjo staiga pasidaryti taip strategiškai svarbūs nacionaliniam saugumui. Vietoj naujo statuso, tikrai nepakenktų daugiau padorumo ir ūkiškumo.
